Augalų kategorijos
Gėlė Uodegažiedis (Ptilotus) – graikų kalboje žodis ptilon reiškia pūką arba plunksneles ir tai yra nuoroda į gėlės žiedo išvaizdą, exaltatus – „aukštas“, tai aliuzija į gėlės stiebą.
Uodegažiedžių (Ptilotus) gentį sudaro apie šimtas rūšių. Dar vienas bendras pavadinimas rūšims – Mulla. Pirmasis gentį aprašęs dar 1810 m. – Robertas Braunas (Robert Brown). Genties paplitimas – nuo tropikų iki sausringų vietovių, esančių toli nuo jūrų.
Tai šviesios spalvinės gamos gėlės, sukraunančios kūgio formos žiedus. Dėl savo išvaizdos jos kartais dar vadinamos pūkuotomis uodegėlėmis (angl. pussy tails), o iš Lietuvos gėlių augintojų dažnai girdimas apibūdinimas – “primena purią šluotelę”.
Kalbant apie uodegažiedžius negalima nepaminėti Australijos. Šios genties augalų veisėjai juokauja, kad, norėdamas auginti Ptilotus exaltatus, privalai išmanyti Australijos dirvožemius, temperatūras ir sausajame žemyne taip retus lietus, nes bene didžiausia šios rūšies populiacija fiksuojama Pietų, Vakarų ir Centrinėje Australijos dalyse arba, kitaip tariant, augalas plačiai paplitęs sausose ir vidutiniškai sausose vietovėse.
Pūkuotasis Uodegažiedis (Ptilotus Exaltatus) – tai kietas (standus) žolinis augalas, galintis turėti tiek pailgus tiek ir kiaušinio formos lapus (40 – 125 mm. ilgio), kurie ypatingi savo žalsva-sidabrine spalva. Gėlės žiedai gali būti nuo rožinės iki violetinės spalvos, o stiebo ilgis net iki 150 mm., plotis – 50 mm., tad kūgio formos žiedas pūpso ant ilgo kamieno. Žydėjimas tęsiasi visą vasarą. Tiesa, šiltuosiuose kraštuose šiuos augalus kultivuojantys specialistai teigia, kad ši gėlė pražysta jau ankstyvą pavasarį ir žydėjimas tęsiasi iki pat žiemos. Tad tai vienmetis arba trumpaamžis daugiametis augalas.
Ypatingą žavesį kūgio formos žiedams suteikia tarsi neonu spindintys “šluotelės” pūkeliai, o spalvų kontrastas – sidabrinė-žalia (lapai) ir neoninė rožinė, violetinė (“šluotelės”) – kuria subtilų estetinį vaizdą.
Nors ši rūšis auginama daug metų, ji nebuvo išskirta iš kitų genties narių, mat nebuvo įrodytas šios rūšies individualumas. Didžiausia sėkmė uodegažiedžių auginime pasiekta sausame klimate, atvirose vietovėse kartu su kitais saulės augalais, o patys didžiausi šios rūšies kultivavimo pasiekimai tapo akivaizdūs tik patvirtinus, kad yra poreikis šią rūšį priskirti prie skinamų gėlių. Informacija apie uodegažiedžius kaip apie skinamas gėles davė ypatingos naudos šios rūšies populiacijai. Ja susidomėta toli gražu ne tik Australijoje.
Uodegažiedžio priežiūra
Jei dirvožemis nėra natūraliai sausas, rekomenduojama jį nusausinti. Tinkamiausia vieta šios rūšies auginimui – saulės apšviestas plotas, sausas ir geriau rūgštus dirvožemis. Augintojai nerekomenduoja tręšimo (ypač, jei trąšų sudėtyje yra fosforo). Laistyti reikia, tačiau tai augalas, reikalaujantis nedaug vandens.
Akcentuojama, kad tai rūšis, pakenčianti šaltį, tačiau visgi ji gali išlikti ne žemesnėje kaip -3 – -6°C temperatūroje, todėl, nors Lietuvoje uodegažiedžių sėklų galima įsigyti, gėlė gali būti tik vienmetė, o jos sėklos sėjamos kovo – balandžio mėnesiais.
Gėlių augintojai teigia, kad, nors uodegažiedis ne žolė, atrodo labai panaši į ją, toleruoja sausras, gali augti ir gėlynuose šalia kitų augalų, ir kaip ypatingas augalas atskirai. Ši rūšis puikiai tiks norintiems išskirtinai papuošti gėlynus ar kiemus, kadangi tiek spalvinė gama, tiek forma nepalieka abejingų.
