Augalų kategorijos
Šios milžinės guneros (Gunnera manicata) kilusios iš Brazilijos, užsienyje jos labai populiarios ir pravardžiuojamos mamuto pėda, Juros periodo parko monstru arba dramblio lietsargiu. Tai daugiametis žolinis šakniastiebinis augalas, tikras milžinas, šiltuose kraštuose nesunkiai pasiekia 3,5 m aukštį, o pas mus retai užauga didesnis kaip 2 m. Guneros ne tik didelės, bet ir godžios. Juo trąšesnė žemė, juo daugiau vandens gaus, tuo didesnė ir vešlesnė augs. Lietuviška vasara per trumpa, kad guneros parodytų visą savo milžinišką prigimtį, bet lietuvio akiai ir 1,8-2 metrų per akis. Augimą stabdo ir tai, kad pas mus lauke guneros nežiemoja, joms per šalta – rudenį šakniagumbius reikia iškasti ir pernešti į rūsį. Todėl pavasarį jos šiek tiek užtrunka, kol prigyja ir pradeda sparčiai augti.
Guneros nebijo -15-17°C šalčio (kai kur rašoma, kad iki -20°C). Keletą metų aš palikdavau dalį augalų žiemoti lauke, tik storai mulčiuodavau, uždengdavau medine dėže ir dar apkasdavau sniegu. Guneros puikiai peržiemodavo ir pavasarį anksti pradėdavo augti, anksčiau žydėdavo. Po šios žiemos lauke palikti augalai turbūt nebeatsigaus, o rūsyje žiemojančios guneros jau bunda.
Jaunos guneros labai panašios į rabarbarus – pirmaisiais metais kaimynai ilgai kraipė galvas, kam aš prie tvenkinio, tokioje gražioje vietoje, pasodinau daržovių! Lapkočius ir lapų apačią dengia rudi ar žali, stori, standūs, bet nedygūs šereliai. Jauni neišsiskleidę lapai labiau primena keistą grybą. Jie auga susiglaudę, kaip taurelė, ir visai išsiskleidžia tik tuomet, kai pakankamai ištįsta lapkotis. Lapai dideli, šiurkštūs, negiliai karpyti, dantytu pakraščiu.
Gimtinėje guneros auga pavėsyje arba pusiau pavėsyje, pas mus – saulėje arba pusiau pavėsyje. Geriausiai jaučiasi ant kalniuko prie vandens telkinių, kad šakniagumbis nemirktų (ir jo neužlietų vasaros potvyniai), o šaknys pasiektų vandenį. Joms tinka bet koks sodo ar gėlyno kampas, kur yra derlinga ir drėgna, bet neužmirkstanti žemė. Jeigu žemė prasta, reikia kasti duobę ir pripilti ją komposto ar kitos geros žemės. Guneros labai mėgsta trąšas, ypač organines, bet persistengti nereikia, nes pertręštos augina ilgus ir silpnus stiebus, kurie neišlaiko sunkių lapų ir išgula. Jeigu augalas pasodintas toliau nuo vandens telkinio, sausu oru jį reikia palieti, o karštą ir sausą vasarą ne pro šalį maudynės. Ypač gerai guneros auga ant… komposto krūvos. Šilta, drėgna ir maisto medžiagų per akis.
Guneros nereiklios, jos auga ir nelaistytos, netręštos, prastoje žemėje, tačiau tuomet nebūna didelės ir neatrodo taip įspūdingai. Paradoksas, bet geriausiai braziliškos guneros jaučiasi šiltą (ne karštą) ir lietingą lietuvišką vasarą.
Pirmi stiprūs šalčiai iškart pakanda gunerų lapus, jie pasidaro rusvai pilki ir čeža kaip popierius. Apšąlusių lapų pakraščiai nusvyra žemyn ir atsiremia į žemę – išeina savotiškos palapinės, kurios šiltesniuose kraštuose apsaugo guneras nuo šalčio. Pas mus jas reikia uždengti storiau, o dar geriau – iškasti ir pernešti į rūsį. Kasama po pirmų šalnų ir laikoma rūsyje drėgnose durpėse. Galima iškasti šiek tiek anksčiau, rugpjūtį, šakniagumbį padalinti ir gabalėlius pasodinti į vazonus. Iki šalnų jie spės įsišaknyti. Kai lapai nušals, perneškite vazonus į rūsį. Pavasarį persodinsite į lysvę.
Guneros dauginamos šakniagumbio dalimis (dažniausiai atkertama su kastuvu) arba sėklomis. Sėklytės labai smulkios, plokščios ir rusvos. Dygsta ilgai, daigumas prastas. Aš siunčiausi sėklas iš kelių rimtų užsienio firmų, daigumas tik apie 10 proc. Sėjinukai labai mažiukai, auga lėtai, pirmuosius metus praktiškai tupi vietoje. Jie nė iš tolo neprimena milžiniškų savo tėvų. Pas mus guneros taip pat žydi (vyresni augalai). Gegužės – birželio mėn. iš šakniagumbio išauga didžiulis kankorėžio formos rudas žiedynas.
Gunnera tinctoria užauga panašaus dydžio, bet lapai minkštesni, karpyti apvaliai, o žiedynas rudai raudonas.
