Augalų kategorijos

Šiurpinis gvazdikas

Šiurpinis gvazdikas (Dianthus barbatus) lietuvoje išplitęs nuo seno. Aptinkamas kaimo sodybų darželiuose ir miestų gėlynuose.
Sėklos sėjamos nuo gegužės mėn. pabaigos iki birželio mėn. vidurio į šaltus inspektus. Sudygsta po 9—10 dienų. 3— 4 lapelių fazėje daigai išpikuojami 5X5 cm atstumu. Ne vėliau kaip rugpiūčio mėn. daigai sodinami jų žiemojimo vietą 30 cm atstumu. Skynimui daigai sodinami į saulėtą vietą, tuo tarpu gėlynuose jie puikiai tarpsta ir pusiau užpavėsintose vietose. Žydėti pradeda sekančių metų birželio mėn. Ūkiniu atžvilgiu naudinga auginti dvejus metus.

Visi gvazdikai mėgsta saulėtą vietą ir gerai patręštas kalkingas dirvas. Šviežias mėšlas ir drėgmės perteklius jiems kenkia. Jie per ilgą vegetacijos periodą išaugina vešlią žalią masę, ilgai žydi, todėl iš dirvos sunaudoja daug maisto medžiagų. Taigi juos reikia tręšti mineralinėmis trąšomis. E. Mantrova nurodo, kad gvazdikų žydėjimo intensyvumas ir trukmė labai priklauso nuo dirvos tręšimo laipsnio. Jeigu netrąšioje dirvoje ant augalo vienu metu yra 8—10 žiedų, tai, racionaliai tręšiant, jų padaugėja iki 25—30. Nuo kitų vasarinių gėlių gvazdikai skiriasi tuo, kad žydėjimo metu azoto trąšų jiems reikia ne mažiau kaip ir kitose fazėse.

Geriausi rezultatai gaunami tada, kai prieš sodinimą įterpiama 60 kg/ha veiklių medžiagų (NPK) lygiomis dalimis. Vėliau, vegetacijos metu, tręšiami skystomis azotinėmis trąšomis tris kartus po 40 kg/ha. Pirmą kartą papildomai tręšiama, praėjus 14 dienų po sodinimo, antrą kartą — butonizacijos metu, trečią — žydėjimo pradžioje.

Visi gvazdikai dauginami sėklomis ir žaliais auginiais. Pastarasis būdas taikomas tada, kai norima išlaikyti vertingas veisles arba kai neprinokina sėklų.