Skinti jurginai

Jurginų gentis priklauso astrinių (Asteraceae), seniau vadintai graižažiedžių (Compositae), augalų šeimai.

Tai daugiametės gėlės stambiais šakniagumbiais. Stiebai gali būti statūs arba šliaužiantys, lygūs arba grublėti, nuo pat pagrindo arba nuo vidurio, šakoti ir trapūs. Stiebų viršūnėse paprastai susi­formuoja trys žiedynai – juos paprastai vadiname žiedais. Pamatinė stiebo dalis dažnai spėja sumedėti. Stiebo aukštis svyruoja nuo 30 cm iki 2,5 m (kai kurių rūšių gėlės pasiekia 3-4 m aukštį). Jurginų lapai priešiniai, stambūs, 5-30 cm ilgio, 5-25 cm pločio, 1-3 kartus plunksniškai suskaldyti, rečiau ištisiniai. Lapeliai kiaušiniški, dantyti. Lapų spalva ir forma apibūdina dekoratyvines veislės ypatybes. Lapai dažniausiai žali, bet gali būti melsvai žali, pilkšvai žali, purpurinio, violetinio, pilkšvai sidabrinio ir kitokių atspalvių. Kai kurių veislių jurginų lapai ir stiebai būna itin ryškus, purpuriniai, labai patrauklūs.

Žiedynstiebiai – 5-70 cm ilgio, iškilę virš lapijos arba beveik pasislėpę, kartais palinkę. Jų ilgis, storis ir tvirtumas – vie­nos svarbiausių jurginų ypatybių. Tai, ką vadiname jurgino kotu, turi išlaikyti kartais labai stambų žiedyną. Kotas jokiu būdu negali sulinkti, turi sudaryti tinkamą kampą su žiedynu, žiedynas neturi būti nukreiptas į šonus ar paskendęs lapuose.

Vis dėlto svarbiausia (dėl to ir augina­me jurginus) – tai, ką vadiname žiedais, o botanikai – žiedynais. Jų graižai būna labai įvairių formų ir dydžio (nuo 2 iki 40 cm skersmens). Graižė yra dvejopų žiedų.

Viduriniai žiedai – vamzdelio ar taure­lės formos, mažučiai. Jų vainikėlį sudaro penki tarpusavyje suaugę vainiklapiai, dažniausiai geltonos, oranžinės, kar­tais – baltos spalvos. Tik šie žiedai vaisingi. Jie dvilyčiai ir turi po penkis kuokelius, (apatinę) mezginę ir (dvišaką) purką.

Viduriniai vamzdiški žiedai vpač ryškūs tuščiavidurių, anemoninių, apykaklinių jurginų žiedynuose. Tokių žiedynų centre aiškiai išsiskiria diskas. Anemoninių jurgi­nų žiedynuose vamzdeliniai žiedai būna itin ilgi. Daugumos šiuolaikinių veislių augalų žiedynuose vamzdeliniai žiedai maži, jų nedaug ir juos pamatyti galima tik jiems peržydėjus. Viename graižė būna nuo 50 iki 150 vamzdiškų žiedų.

Kraštiniai žiedai liežuviški. Jų vainik­lapiai taip pat suaugę ir sudaro žiedlapį. Jie būna įvairių spalvų, formų ir dydžio: platūs, ovalūs arba pailgi, susisukę į vamz­delį iki pamatinės dalies arba kitaip, lygiais ar banguotais kraštais, kartais – skeltais galais (iš dalies pagal tai jurginai skirstomi į grupes). Spalvų yra pačių įvairiausių, nėra išvesto tik mėlyno kaip dangus jurgino. Šie žiedai dažniausiai nevaisingi, nes lytiniai organai visai atrofavęsi arba neišsivystę. Tokių žiedų graižė būna nuo 8 iki 200, tai priklauso nuo veislės, klima­to sąlygų ir dalinai nuo agrotechnikos. Tuščiaviduriuose žiedynuose jų yra viena eilė, pusiau pilnaviduriuose – 2-5 eilės, pilnaviduriuose – 9-6 ir daugiau. Žiedus vieną nuo kito skiria odiškas pažiedlapis.

Ilgą laiką visi žinojo, kad jurginų žiedai nekvepia. Ir dabar dar kyla ginčų dėl jų kvapumo. Šiuo metu dauguma pripažįsta, kad labiausiai kvepia V. Holand 2001 m. išvestas oranžiškai raudonas orchidėjinis jurginas ‘Hy Scient’. Tačiau taip pat įrodi­nėjama, kad lengvai kvepia tuščiaviduris jurginas Tally Ho’, išvestas dar 1925 me­tais. Kvepia ir dekoratyvinis jurginas ‘L-ast Dance’ (išvestas JAV 1994 m.), tačiau jo skleidžiamas kvapas labai silpnas ir ge­riausiai atpažįstamas šiltą bevėjį vakarą didelėje šių jurginų puokštėje. Minėtina ir nauja (2003 m.) Nyderlandų selekcininko K. von Dongeno išvesta raudonos spalvos jurginų veislė ‘River Dance’. Žiedai išsau­go kvapą net tris dienas ir tik labai lietingu ir vėsiu oru jis būna silpnesnis.

Jurginas – aukštikalnių augalas. Ten temperatūra dieną būna labai aukšta, o naktį gali nukristi net iki -4 °C. Todėl ir pas mus jurginai gausiausiai žydi antroje vasaros pusėje ir ypač rudenį, kai dienos dar šiltos, o naktys jau vėsios.

Lietuvoje, paprastai į dirvą pasodinus jurginus, ankstyvųjų veislių atstovai pra­deda žydėti liepą. Dauguma jurginų žydi rugpjūtį, o vėlyvieji – tik rugsėjį. Šiltnamyje paauginti jurginų kerai gali gražiai žydėti jau nuo birželio iki šalnų. Kai kurių labai vėlyvų veislių atstovai mūsų sąlygomis gali net nepražysti. Į lauką sodinant pa­augintus jurginus, galima paspartinti tokių vėlyvų augalų žydėjimą.

Jurginų vaisius – plokščia, pailga, pilkšvai ruda sėkla (1 000 sėklų sveria 4-10 g), ne visada ir ne visų veislių auga­lų subręstanti mūsų klimato sąlygomis. Tačiau sėklas auginti verta tik tiems, kurie nori išvesti naujas veisles.

Jurginų šaknų sistema galinga ir su­dėtinga. Šaknys dvejopos: siurbiamosios -plonos, siūliškos, rudenį apmirštančios, ir šakniagumbiai – stori, daugiamečiai (gyvybingi būna 4-6 metus), iki 2-3 cm skersmens ir 10-25 cm ilgio, sultingi. Šakniagumbiai įvairių formų, dažniau­siai šviesiai pilki, tačiau kai kurių rūšių ir tamsių spalvų augalų būna rausvi arba purpuriniai. Svarbi jurginų ypatybė yra ta, kad kero aukštis ir žiedo dydis priklauso nuo veislės ir augimo sąlygų, bet ne nuo gumbo dydžio. Tai reiškia, kad sodinda­mi milžinišką kerą ar visai mažą šaknelę, gausime tą patį rezultatą (žinoma, ta šak­nelė turi turėti augimo pumpurą). Tiesa, visiškai smulkučiams šakniagumbiams arba jų dalims reikia daugiau dėmesio ir atsakingumo.

Gimtinėje jurginai yra daugiamečiai: dirvoje žiemoja jų šakniagumbiai su šak­nies kakleliu, t. y. ta vieta, kur stiebas jun­giasi su šakniagumbiais. Kitaip negu bul­vių gumbai, jurginų šakniagumbiai neturi augimo pumpurų – jų yra tik ant šaknies kaklelio. Tad šaknies kaklelis – svarbiausia ir jautriausia jurgino dalis, nuo jos priklau­so augalo ilgaamžiškumas. Mūsų klimato sąlygomis jurginų antžeminė dalis (lapai ir stiebai) pažeidžiami jau pirmųjų šalnų, todėl, auginant jurginus, svarbu nuo šalčio apsaugoti jų šaknies kaklelį.

Vienų jurginų stiebų gali išaugti tik 2-3, kitų – net iki 50. Nuo penktų metų jų mažėja. Tačiau kuo daugiau stiebų, tuo jie blogiau šakojasi ir išaugina mažiau žiedynų. Penktais auginimo metais žie­dynų ypač sumažėja, o kai kurie augalai gali ir visai nepražysti. Net ir tos pačios veislės atstovų stiebų aukštis gali svyruo­ti. Jurginai – šviesą mėgstantys augalai. Atviroje saulėtoje vietoje išauga tvirti kompaktiški kerai ir pasidabina puošniais žiedais. Pavėsyje jurginų stiebai ištįsta, turi ilgus tarpubamblius ir nedaug žiedynų su silpnais žiedynkočiais.

Kadangi laukiniai jurginai naudojami naujoms veislėms išvesti, trumpai prista­tome kelias populiariausias.

Margagraižiai jurginai (Dahlia coc­cínea) – viena pirmųjų aprašytų rūšių, kurių augalų sėklas mokslininkai atsive­žė iš Naujojo Pasaulio ir pradėjo auginti Europoje. Stiebas iki 150 cm aukščio, keras platus. Lapai žali, gali būti ir purpurinio atspalvio, kiek nulinkę. Žiedynas tuš­čiaviduris, 10 cm skersmens, susideda iš aštuonių žiedų. Jie trumpi, ovalūs, raudoni (gali būti oranžinių ir geltonų), apatinė pusė šviesesnė.

Merkio jurginai (D. merckii sin. D.glabrata, D. minor). Lygus žalias stie­bas – 60-100 cm aukščio, keras tankus. Šakniagumbiai ilgi, ploni. Lapai labai su­skaldyti, žali; lapeliai smulkūs. Žiedynai 5 cm skersmens, aukštai iškilę virš kero, tuščiaviduriai, jų liežuviški žiedai vio­letiniai, violetiškai purpuriniai, balti. Žiedynstiebiai iki 50-60 cm ilgio. Ši rūšies ypatybė buvo panaudota išvedant skinti tinkamus kultūrinius jurginus.

Ilgakočiai jurginai (D. scapigera). Keras – 20-50 cm aukščio. Stiebas liaunas, beveik šliaužiantis žeme. Šakelės kyla į vir­šų. Lapai vienąkart plunksniški. Liežuviški žiedai balti, dantyti.

Didžiagraižiai jurginai (D. variabilis sin. D. pinnata, D. rosea). Dauginant sėk­lomis veislės ypatybės neišlieka. Nauji augalai skiriasi žiedų dydžiu, spalva, forma. Keras platus, 50-150 cm aukščio. Lapai plunksniški, suskaldyti. Žiedynai dažniausiai tuščiaviduriai, bet gali būti ir pilnaviduriai, 5-10 cm skersmens. Liežuviški žiedai įvairių spalvų. Ši rūšis dažniausiai buvo naudojama išvedant kultūrines veisles, ir ilgą laiką taip vadinti visi sodiniai (kultūriniai) jurginai.

Darželiniai jurginai (D. cultorum) – re­miantis Tarptautiniu botaninės nomen­klatūros kodeksu (1974), pastaruoju metu visos sodinės (ne laukinės) jurginų veislės vadinamos darželinėmis (kultūrinėmis). Darželinio jurgino veislių skaičiuojama dešimtys tūkstančių. Jų atstovai labai skiriasi kero aukščiu (30-250 cm), lapų spalva, dydžiu ir forma. Žiedynai – nuo vienaeilių iki pilnavidurių, įvairiausių formų ir dydžio (2-35 cm skersmens). Žiedynstiebiai – 5-70 cm aukščio, liežu­viški žiedai įvairiausių spalvų ir atspalvių, vienspalviai ir margi (nebūna tik tikros mėlynos ir juodos spalvų). Vienu metu gali žydėti 5-80 žiedynų (priklauso nuo veislės).