Apynys

Nepašykštėjo mūsų protėviai apyniui nei meilių vardų, nei skambių dainų, nei gražių posakių, net gudrių mįslių. Ir kaip apynio neminėsi, kaip juo nesistebėsi augančiu juodam raiste, po dar juodesniais juodalksniais, kur ir aštrioji viksva neželia, stačioj pašlaitėj, juodų lapų prikimštame duburėlyje, kur jokia žolytė neįsikabina, pakrantės krūmuose, kur vandens suvarinėtos smiltys maišosi su smulkiu dumblu. Regis, jo dalia – juoda, juodesnės nesurasi! Išdygsta paliūnėj apyniai. Apsižvalgo, apžiūri arčiau stovintį samanotą alksnį ir pradeda žalčio vingiais vinguriuotis, aukštyn kopti. Ir užkopia iki pat dangaus.

Kanapinių (Cannabinaceae) šeimai priklauso 3 rūšių apyniai. Jie natūraliai Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato šalių upių pakrantėse ir drėgnuose lapuočių miškuose. Tai vienmečiai ir daugiamečiai žoliniai vijokliniai augalai. Rudenį stiebai su lapais sunyksta, o šaknys peržiemoja. Pavasarį apyniai labai greitai atauga.

​Vienmetis arba Japoninis apynys (Humulus japonicus) mūsų krašte retai auginamas. Jie kilę iš Tolimųjų Rytų, Kinijos bei Japonijos. Auga labai greitai, per vasarą pasiekia 4 m aukštį. Lapai ant ilgų lapkočių, stambūs, tamsiai žali, giliai karpyti. Visas augalas plaukuotas. Mėgsta paunksmę, derlingą ir drėgną žemę.

Margalapių vienmečių apynių lapai išmarginti baltai. Jie geriau auga saulėtoje vietoje, pavėsyje lapai pažaliuoja.
Vienmečiai apyniai balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje tankiai sėjami į lysvę arba balkonų lovelius. Sėjinukai išretinami 25-30 cm atstumais.

Tuo tarpu Paprastasis apynys (Humulus lupulus) Lietuvoje labai dažnai sutinkamas. Upių pakrantėse jų auga tikri sąžalynai. Suėsti kenkėjų ir pažeisti ligų jie dažniausiai atrodo labai prastai, ir retai kuriam sodininkui kyla noras tokį augalą perkelti į savo sklypą. Apynius labai puola įvairūs puviniai, jų lapai patinka lapgraužiams, todėl reikia profilaktiškai purkšti.

Apyniams patinka, kai “kojos” pavėsyje, o “galva” saulėje. Gerai prižiūrimas vijoklinis augalas apynys auga tankus ir vešlus. Puikiai tinka tvoroms, pavėsinėms, pergolėms bei sienoms apželdinti. Ypač gražūs ‘Aurea‘ paprastieji apyniai auksiniais lapais, kurių spalva nesikeičia net rudenį.

Gražiausiai jie atrodo tamsiai žalios lapijos fone arba prie smulkiosios architektūros statinių.
Paprastieji apyniai užauga iki 6 m ilgio. Lapai širdies formos, iki 20 cm skersmens, 3-5 kartus giliai karpyti. Vyriški žiedai balsvi arba žalsvi, sutelkti puriuose kekės formos žiedynuose. Moteriški žiedai panašūs į kankorėžius, dažniausiai auga po du. Žydi birželio – rugpjūčio mėn. Vaisiai (spurgai) skinami brendimo pradžioje (rugpjūčio pabaigoje) kartu su koteliais. Džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 30° C temperatūroje. Išdžiūvę spurgai yra žalsvai gelsvi, su 1.5 – 2 cm ilgio koteliais, nesubyrėję, kartūs, apyniams būdingo kvapo.

Geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje, nes mažiau puola ligos ir kenkėjai, derlingoje, drėgnoje, bet vandeniui laidžioje dirvoje.
Apyniai sodinami pavasarį į 55-60 cm gylio duobes arba vagas, kuriuos paruošiamos iš rudens. Žemė pagerinama perpuvusiu mėšlu.

Dauginami šaknų dalimis, šaknų atžalomis, sėklomis ir šaknų auginiais. Šaknys dalijamos anksti pavasarį, kai pasirodo nauji ūgliai. Kastuvu jos išskirstomos žemėje, ir tik paskui iškasamos. Auginiams šaknys padalijamos į 12-14 cm ilgio gabalėlius. Kiekvienas privalo turėti bent 4-5 pumpurus. Geriausiai prigyja pirmametės 1.5-2 cm storio šaknys. Šaknų auginiai į lysvę sodinami įstrižai arba iki sodinimo laikomi drėgname smėlyje samanose).
Apyniams reikia atramų, neparemti auga pažeme kaip kilimas. Pirmaisiais metais išpjaunami visi silpni ūgliai. Antraisiais metais šakų auga mažiau, bet jos būna stipresnės, pražysta anksčiau. Dekoratyvių formų apynius reikia tręšti, o sausą vasarą – laistyti.