Araukarija

Araukarija – gražus visžalis medis ir vienas iš nedaugelio spygliuočių, tinkančių auginimui namuose. Augalo populiariumas tarp sodininkų ir kraštovaizdžio dizainerių sąlygotas aukštų dekoratyvinių savybių ir ne itin sudėtingos priežiūros.

Augalo aprašymas

Araukarijos tėvynė yra Australija ir Naujoji Zelandija. Šiandien jos augimo buveinė yra Naujoji Kaledonija ir Naujoji Gvinėja. Kai kurias rūšis galima pamatyti Pietų Amerikos teritorijoje, Norfolko saloje ir Juodosios jūros pakrantėje. Laukinėje aplinkoje medis auga iki 60 metrų, o kambarinės rūšys vos pasiekia

dviejų metrų aukštį. Augalas pasižymi piramidės pavidalo vainiku, kuris apibrėžia šakelių išdėstymą apie kamieną beveik tiesioginiu kampu. Beveik visų rūšių araukarijų sėklos yra valgomos. Be to, jų mediena turi puikias savybes ir dažnai naudojama statybose, gaminant baldus bei suvenyrus. Araukarijos efektyviai valo orą nuo kenksmingų priemaišų.

Araukarijų rūšys

Daugumą rūšių sudaro dvinamiai medžiai. Yra išskiriama 19 araukarijos rūšių. Žemiau pateikta trumpa informacija apie populiariausias iš jų, augančias laukinėje aplinkoje ir namų sąlygomis:

Araucaria heterophylla – laikoma viena iš dažniausiai pasitaikančių rūšių namuose. Kilusi iš Pietų Amerikos. Gamtoje medis dažnai pasiekia 60 m, o apatinės kamieno dalies skersmuo siekia 1 m. Suaugęs medis neatrodo labai estetiškai, nes vaizdą stipriai gadina pusiau plikas kamienas. Tačiau kambariniai augalai, turi

taisyklingą piramidės formos vainiką ir puikiai atrodo patalpose: butuose, oranžerijose ir žiemos soduose. Medis nepakenčia tiesioginių ultravioletinių spindulių poveikio ir reikalauja sukurti užtemdytą vietą. Žiemos mėnesiais augalas turėtų būti vėsiame kambaryje. Medis reikalauja gero drėkinimo ir netoleruoja žemės perdžiūvimo. Jį reikia laistyti tik minkštu vandeniu, nes kietas gerokai sulėtina augalo augimą.

Araucaria angustifolia – išsiskiria plonytėmis nukarusiomis šakomis ir ryškiai žaliais lapais, augančiais iki 5 cm. Šios rūšies tėvynė yra pietų Brazilijos kalnai, kur augalas pasiekia 50 m aukštį. Išskirtinė šios rūšies ypatybė yra vertinga mediena ir visai valgomi riešutai. Kamieno skersmens diametras gali pasiekti 1 m. Augalas yra tinkamas auginti oranžerijose ir tokiomis sąlygomis retai išauga didesnis nei 3 m.

Čilinė Araukarija (Araucaria araucana) – auga Čilėje ir Vakarų Argentinos pakrantėje, laukinėje aplinkoje siekia 60 m.

Jaunas augalas žiūrisi labai didingai: žemutinės šakos yra labai žemai, praktiškai ant žemės. Vidurinės ir viršutinės šoninės šakos yra horizontalios ir šiek tiek nukarusios. Tačiau su amžiumi vainiko forma keičiasi ir įgyja plokščiaskėčius kontūrus. Tai susiję su žemutinių šakų išnykimu, todėl suaugę augalai lieka tik su šakomis viršutinėje kamieno dalyje. Šios rūšies araukarija pasižymi stora žieve su dideliu dervos kiekiu. Augalas gerai pakelia nedideles šalnas, mėgsta šviesą ir gerai sudrėkintus dirvožemius su aukštu maistinių medžiagų kiekiu. Medžių sėklos labai skanios ir turi daug naudingų medžiagų. Namų aplinkoje stengiamasi medelį pasodinti vieną atskirai įforminant kraštovaizdį. Tai sąlygota aukštomis dekoratyvinėmis rūšies ypatybėmis, kurių grožį užtemdyti kitais augalais tiesiog netikslinga.

Araucaria bidwillii – naudojamas puošti oranžerijas bei žiemos sodus. Gamtinėje aplinkoje medis auga iki 50 m, kamieno skersmuo pasiekia 125 cm. Taip pat, kaip ir ankstesnioji rūšis, gražiais galima pavadinti tik jaunus medžius: laikui bėgant medis praranda apatines šakas ir lieka su pusnuogiu kamienu. Augalas turi storą dervuotą tamsios spalvos žievę ir stambius kankorėžius iki 35 cm skersmens ir iki 3 kg svorio.

Araucaria excelsa – Araukarinių šeimos gėlė, kilusi iš Norfolko salų. Kas du metus kovo mėn. persodinti į durpinę žemę. Gniužulo ne­mažinti, saugoti šaknis. Vazonas ne per didelis. Persodinus geriau dažniau purkšti, o rečiau laistyti. Vasarą intensyviai auga. Geriausia laikyti lauke di­delių medžių paunksnėje ar atitinka­moje vietoje balkone. Gėlę gausiai laistyti, geriau lietaus vandeniu, bet žemė netu­ri būti per drėgna. Tręšti saikingai (1 g/l). Šiltu, sausu oru dažnai purkšti. Rudenį ir žiemą ramybės periodas. Pa­talpa šviesi, prie lango, 5—10 °C tem­peratūros, dažnai vėdinama. Laistyti saikingai pastovėjusiu vandeniu.

Gniu­žului perdžiūvus, šakos nulinksta arba pagelsta, ir nukrinta apatinės šakelės. Dauginama ūgliais. Vasarą viršutinis šakų menturis 3 cm žemiau išsišakoji­mo nupjaunamas ir pasodinamas j že­mę; šakelės nesmarkiai surišamos ir pakeliamos, įvyniojamos į polietileno plėvelę. Įsišaknija per tris mėnesius. Iš pagrindinio augalo likusio viršutinio mentorio  pažastų netrukus išauga naujos šakelės, kurias galima panaudoti ūgliams, o viena šakėlė paliekama kaip viršūnė.

Araukarijų priežiūra

Araukarijos dauginamos auginiais ir sėklomis. Namų sąlygomis jų priežiūra gana paprasta, apima laistymą, apkarpymą, tręšimą bei optimalios temperatūros, drėgmės ir šviesos užtikrinimą.

Pavasarį ir vasarą augalas nereikalauja sukurti kokių nors ypatingų sąlygų ir puikiai jaučiasi esant normaliai kambarinei temperatūrai. Jeigu yra galimybė, araukariją rekomenduojama išnešti iš namų į lauką, apsaugant nuo tiesioginių ultravioletinių saulės spindulių. Kiekvieną savaitę medelį reikia pasukti 90

laipsnių kampu. To nepadarius, augalas trauksis į saulę, įgys vienokią formą ir neteks dekoratyvinių savybių. Žiemos mėnesiais araukariją reikia perkelti į vėsų kambarį, kur oro temperatūra yra 14-16 laipsnių, o drėgmė 60%.

Araukarija labai mėgsta šviesą, bet ji turėtų būti išskaidyta. Geriau augalą laikyti tokiu būdu, kad per dieną jis gautų tik nedidelį tiesioginių spindulių kiekį, o likusį laiką būtų šešėlyje. Svarbiausia, kad saulė nešviestų vidurdienį ir nepažeistų araukarijos.

Araukarija laikoma vandenį mėgstančiu augalu, todėl jai reikalingas reguliarus laistymas. Drėgmės trūkumas gali sulėtinti vystymąsi. Laistyti reikia bent kartą per savaitę. Žiemos laikotarpiu laistymas truputį sumažinamas. Vanduo neturi būti šaltas ar, priešingai, per karštas – geriau prieš laistymą leisti jam patovėti. Gerai nuolat apipurkšti augalą, tai neleis jam nudžiūti ir leis išsaugoti savo žalią, gyvą spalvą per visą žiemą.

Sodinimui reikia paruošti substratą iš smėlio, durpių ir lapų. Naudinga pridėti šiek tiek spygliuočiams skirtos žemės, kad augalas galėtų geriau prigyti.

Persodinti araukariją reikia pavasario pradžioje (kovo-balandžio mėn.) arba vasaros pradžioje (birželio mėn.).

Augimo laikotarpiu (tai pavasario ir vasaros periodas) būtina reguliariai – du kartus per mėnesį – maitinti augalą trąšomis. Naudojamos kompleksinės mineralinės trąšos, skirtos kambarinėms gėlėms, atskiedžiamos sumažinta doze du kartus. Optimalus variantas – įtraukti preparatus, kurių sudėtyje yra pakankamai fosforo ir kalio, bet beveik nėra kalcio. Araukarija kaip ir daugelis spygliuočių netoleruoja kalcio ir dėl jo perviršio gali susirgti.

Augalą galima genėti, tam naudojant aštrų sekatorių. Reikia pašalinti apatines mirštančias šakas. Augalui nereikalingas reguliarus genėjimas, bet jei jis per daug išstypo, ši procedūra padarys jį tankesnį.