Kiparisai (Cupressus) — kiparisinių (Cupressaceae) šeimos visžaliai spygliuočiai medžiai, rečiau krūmai, gyvenantys net iki 2000 metų. Žinoma 20 rūšių, natūraliai augančių Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Kryme, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje auginami introdukuoti kiparisai. Lapai (spygliai) žvyniški, auga kryžmai, prigludę prie ūglių. Žvynelių liaukos dažnai išskiria baltus kietus sakų lašelius. Kankorėžiai vienalyčiai, vyriški smulkūs, pavieniai, auga ūglių viršūnėse. Moteriški – lapų pažastyse. Kankorėžiai rutulio formos, sumedėję. Subrendę sėklažvyniai išsiskleidžia ir nutolsta vienas nuo kito. Mediena raudonai ruda, lengva, tvirta, kvapni, iš jos gaminami įvairūs dirbiniai, baldai.

Kiparisai neatsparūs šalčiams, todėl Lietuvoje lauke nežiemoja ir auginami kaip kambariniai augalai. Skirtingai negu dauguma spygliuočių, gerai jaučiasi namuose ir auga be ypatingų pastangų. Auga labai greitai ir greitai netelpa ne tik vazone, bet ir kambaryje.

Dažniausiai auginami šių rūšių kiparisai

Visžalis kiparisas (Cupresus sempervirens L.) auga Šiaurės Irane, Mažojoje Azijoje. Gamtoje pasiekia 25-30 m aukštį, lajos skersmuo 2-3 m. Žievė pilkai ruda, negiliai vagota. Pirmos eilės šakos auga smailiu kampu ir beveik prisigludusios prie stiebo. Smulkios šakelės išsidėsčiusios vienoje plokštumoje. Žvyniški spygliai prigludę prie ūglių. Jie tamsiai arba šviesiai žali, kartais su melsvu atspalviu. Kankorėžiai apskriti, stambūs, iki 3 cm skersmens, pilki ar pilkšvai rudi, blizgantys. Plačiausiai auginamas piramidinis kiparisas (Cupresus sempervirens var. pyramidalis), kurio laja piramidės formos, šakos prigludusios prie stiebo. Įvairių veislių augalai skiriasi vainiko forma ir spyglių spalva.

‘Glauca’ — laja siaurai koloniška, spygliai melsvi.
‘Gracilis’ — laja tanki, kompaktiška, koloniška.
‘Stricta’ — siaura laja, spygliai tamsiai žali.
‘Swaine’s Gold’ — spygliai auksiniai.

Kaliforninis kiparisas (Cupressus macrocarpa Hartw. ex Gordon) kilęs iš Kalifornijos. Užauga iki 20-25 metrų aukščio. Laja kolonos formos, plokščia viršūne. Žievė rausvai rusva ar pilka, stora, vagota. Spygliai ryškiai žali, mėsingi, aštrūs, maloniai kvepia citrina.

‘Crippsii’ kaliforninių kiparisų ūgliai trumpi, tvirti, sidabrinio atspalvio, spygliai yliški.
‘Donar Gold’ — kūgiška laja, ryškiai geltoni spygliai.
‘Fastigiata’ — kolonos formos, glaustomis šakomis.
‘Globe’ — žemaūgis, kompaktiškas.
‘Goldcrest’ — laja tanki, kompaktiška, koloniška, spygliai gražiai geltoni, dažnai parduodami mūsų parduotuvėse.  Goldcrest veislė pardavinėjama kaip kambarinė gėlė. Šiltame kambaryje su veikiančiais radiatoriais kiparisas negražiai išstypsta. Jam geriau tinka kuo šviesesnė ir kuo gaivesnė vietelė vėsiame kambaryje. Vasarą laistykite gausiai, žiemą mažiau. Kambarinis kiparisas gali augti ir lauke kaip vazoninis augalas. Vazoną į vidų jnešti reikia tik tuomet, kai pasidaro šalčiau nei minus 10 °C. Atviroje vietoje augantis kiparisas dar atsparesnis šalčiui. Švelnaus klimato kraštuose ši gėlė auginama soduose.
‘Golden Pillar’ — šakos kylančios, išorinė spyglių pusė auksinė, apatinė — žalia.
‘Lutea’ — jauni spygliai geltoni.
‘Minima’ — žemaūgis, kompaktiškas, lėtai auga.
‘Pendula’ — šakos nusvirusios, žvyneliai spygliški.
‘Prostrate Gold’ – laja plati, plokščia viršūnė, spygliai šviesiai auksiniai.
‘Pygmaea’ — žemaūgis, ryškiai žalias.
‘Variegata’ (‘Lebretonii’) — šakelės su baltomis dėmėmis.

Arizoninis kiparisas (Cupressus arizonica Greene) paplitęs pietiniuose JAV rajonuose, Meksikoje. Sėkmingai auginamas Kryme, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje. Užauga iki 25 m aukščio, laja plačiai kiaušiniška, tanki.
Dažniausiai auginamų veislių kiparisai.

‘Aurea’ — vasarą auksinės spalvos.
‘Compacta’ — žemaūgiai, gelsvai žaliais spygliais.
‘Conica’ — laja plačiai kiaušiniškai kūgiška.
‘Crowboroough’ — spygliai melsvi.
‘Fastigiata’ — laja siauros kolonos formos, spygliai melsvai žali.
‘Glauca’ — laja tanki, siauro kūgio formos, jauni ūgliai melsvi.
‘Hodgins’ — spygliai sidabriškai žali, maloniai kvepia sakais.
‘Sulphurea’ — lėtai auga, spygliai gelsvai žali.
‘Variegata’ — auga lėtai, šakelės baltai dėmėtos.

Meksikinis kiparisas (Cupressus lusitanica Mill.) panašus į arizoninį. Tėvynė – kalnuoti Meksikos ir Gvatemalos miškai. Stambūs medžiai iki 30 m, tankia, plačiai kūgiška laja, rausvai ruda, suskeldėjusia, juostelėmis besilupančia žieve. Jau jaunas medelis suformuoja plačią lają. Spygliai tamsiai melsvai žali, dygūs. Prieš 300 metų introdukuotas į Portugaliją ir dėl savo grožio paplito Europoje ir beveik visuose žemynuose. Tai dažniausiai auginami kiparisai Kaukaze. Jiems reikia daugiau drėgmės negu visžaliems kiparisams.

‘Caerulea’ — laja plati, reta, spygliai melsvai žali.
‘Flagellifera’ — ūgliai nulinkę, nešakoti.
‘Glauca’ — ryškiai melsvo atspalvio.
‘Glauca Pendula’ — ūgliai iki 20 cm, nešakoti, svyrantys, pilkšvai melsvo atspalvio.
”Pendula’ — svyrantis, tamsiai žalias.
‘Variegata’ — šakelės su geltonu piešiniu.

Cupressus corneyana Carr ypatingai grakštus vidutinio dydžio medis su siaurai piramidine laja. Pagrindinės šakos kylančios, o jauni ūgliai ilgi, ploni ir nusvirę. Kaitrioje saulėje šakelės įgauna melsvą atspalvį – tai suteikia medžiui ypatingo žavesio.

Kiparisai yra šviesamėgiai. Vasarą juos geriausiai laikyti ne kambaryje, bet lauke (balkone, terasoje, sode), saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių ir vėjo. Pakenčia nedideles šalnas. Rudenį ir žiemą laikoma šviesiai ir šaltai ( 5-15° C), oro drėgmė turėtų būti ne mažesnė kaip 50 proc. Augalai ištveria ir aukštesnę temperatūrą, bet tuomet būtina gerai apšviesti ir laistyti. Dirva visada turi būti drėgna. Žiemą laistoma saikingai, retkarčiais nupurškiama vandeniu (nelygu kambario temperatūra). Pavasarį ir vasarą svarbu gausiai laistyti. Kiparisai nebijo nei trumpų sausrų, nei perliejimo. Laistyti galima vandentiekio vandeniu.

Nuo kovo iki rugsėjo kas 2 savaitės tręšiama mineralinėmis arba organinėmis trąšomis. Žiemą, jei laikote šiltai, tręšiama kartą per mėnesį. Persodinama kas 2-3 metai, kovo mėn., į velėninės, lapinės ir durpinės (1:1:1) žemės mišinį. Svarbu nepasodinti per giliai, nes užpylus šaknies kaklelį augalas gali žūti. Jeigu augalas labai didelis, ir jį sunku persodinti, galima pakeisti tik viršutinį žemių sluoksnį.

Kiparisai dauginami viršūniniais auginiais ir sėklomis. Auginiai įsišaknija sunkiai, todėl geriausiai sėti. Sėjinukai geriau prisitaiko prie aplinkos sąlygų ir žiemą neblogai auga net šiltuose kambariuose.

Jeigu kiparisui žiemą per šilta, pradeda kristi spygliai, gali atsirasti voratinklinių erkučių, skydamarių. Šį augalą galima karpyti, suformuoti medelį aukštu kamienu, bonsą ar išradingai iškarpyti vainiką. Vasarą ypač tinka balkonams, terasoms, lauko kavinėms apželdinti. Galima puošti kaip kalėdinę eglutę.