Augalas Ricinmedis

Ricinmedis (Ricinus L.) – karpažolinių (Euphorbiaceae) šeimos augalas, kilęs iš tropinės Afrikos. Gentyje yra viena rūšis – paprastieji ricinmedžiai (Ricinus communis L.), ir daug jų sodinių formų ir veislių. Tropikuose ir subtropikuose ricinmedžiai – iki 10 m aukščio medžiai, o vidutinio klimato šalyse – stambūs, iki 200 cm (300 cm) aukščio vienmečiai žoliniai augalai. Genties pavadinimo kilmė aiškinama įvairiai. Pagal vieną iš versijų, pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio ricinus , nes šio augalo sėklų forma ir raštas primena erkę Ixodes Ricinus.

Įvairias ricinmedžių formas galima sodinti į kubilus ir laikyti balkone ir terasoje. Dauginama pavasarį sėklomis. Per vasarą išauga iki 2 m aukščio. Tačiau šią gėlę reikia kruopščiai prižiūrėti. Į pupeles panašios sėklos (nuodingos!) sėjamos vasario-kovo mėnesiais. Po dvi į 6-8 cm skersmens vazoną. Laikyti šiltai, laistyti pašildytu vandeniu. Kai sudygsta, palikti stipriausią daigą. Vieta šviesi, šilta; laistyti saikingai. Po 2—3 savaičių persodinti į sunkią puveninę žemę didesniame Vazone. Iki gegužės pabaigos persodinti kas 3-4 savaites į vis didesnį vazoną. Praėjus savaitei po eilinio persodinimo, tręšti 2 kartus per savaitę. Vieta turi būti šilta, šviesi, nelabai saulėta, vėdinama. Birželio mėnesį, galima išnešti į lauką ir pastatyti užuovėjoje. Vasarą, kai nebepakanka didelio vazono, persodinti į kubilą ir laikyti iki rudens. Kasdien gausiai laistyti, tręšti kas dvi-tris savaites. Baigiantis vasarai, be didžiulių plaštakiškų lapų, gėlę puošia dar ir vaisynas. Palankų rudenį sėklos prinoksta.

Tai senas tropinio ir subtropinio klimato šalių kultūrinis augalas. Ricinmedžio piešiniai rasti senovės Egipte, kur jis augintas prieš beveik 6000 metų. Pirmiausiai sukultūrintas Afrikoje, vėliau pateko į Indiją, paplito Azijoje ir kituose žemynuose. Į Rusiją atvežtas XIX a. pradžioje. Bendras pasėlių plotas pasaulyje siekia 1,8 milijonų hektarų, daugiausiai auginama Indijoje, Brazilijoje, Kinijoje. Sėklose yra iki 60 proc. (nelygu veislė) ricinos aliejaus. Medicininis ricinos aliejus (Oleum Ricini) naudojamas medicinoje kaip klasikinė vidurius laisvinanti priemonė. Techninis ricinos aliejus plačiai naudojamas įvairiose pramonės šakose (metalurgijoje, tekstilėje, muilo gamyboje). Jis nesustingsta net palyginti žemoje temperatūroje, todėl naudojamas aviacijoje. Iš stiebų gaminamos virvės.

Lietuvoje ricinmedžiai auginami kaip vienmečiai dekoratyvūs augalai. Visas augalas, o ypač sėklos, yra nuodingas! Mirtina dozė žmogui – 0,02 g ricino. Suvalgius 3 sėklas pradeda kamuoti stiprūs pilvo skausmai, vemiama ir viduriuojama. 6 sėklos – mirtina dozė vaikams, 20 – suaugusiems.

Ricinmedžių šaknys storos, ilgos, liemeninės su gausiomis šoninėmis šaknimis. Stiebas iki 200 cm (300 cm) aukščio, šakotas. Stiebai ir lapai žali, veislinių ricinmedžių raudonai violetiniai, violetiniai, su vaškiniu sluoksniu. Lapai labai gražūs, dideli, pirštuotai skiautėti, 30-80 cm pločio, su 5-11 skilčių, pražanginiai, blizgantys. Lapkočiai 20-60 cm ilgio. Žiedynai – apie 15 cm ilgio kekės šakų viršūnėse arba lapų pažastyse. Žiedeliai vienalyčiai, nedideli, gelsvai žali, šviesiai kreminiai. Kekės apačioje auga vyriški, viršuje – moteriški žiedai. Apyžiedis su 3-5 skiltimis, vyriškuose žieduose yra daug šakotų kuokelių, moteriškuose – viena piestelė su 3 liemenėliais ir 3 dviskiautėmis purkomis. Žydi liepos- rugsėjo mėn., 20-25 dienas. Vaisius – apskrita arba pailga trilizdė, dažniausiai minkštai dygliuota dėžutė, kurios kiekviename lizde sunoksta po vieną 2-20 mm ilgio sėklą. Sėklos ovalios, blizgančios, su lengvai nukrintančia išauga (kurunkula), nuo pilkų iki tamsiai raudonų, marmurinių. Jos daigios 3 metai. Sėjamos kovo-balandžio mėn. šiltnamiuose arba po vieną sėklą 1 cm gyliu į 8 cm skersmens vazonėlius. 18-200 C šilumoje sudygsta per 10-20 dienų. Daigai persodinami į 12-14 cm skersmens vazonėlius. Gegužės mėn. pabaigoje, po pavasarinių šalnų, ricinmedžiai sodinami lauke kas 60-120 cm.

Jie labai mėgsta šilumą ir šviesą. Derlingoje žemėje užauga labai dideli. Jeigu siekiate rekordo, į gilią duobę įdėkite arklių mėšlo (jis šildys šaknis) ir užpilkite derlinga žeme. Dirva turi būti laidi vandeniui, giliai įdirbta ir gerai patręšta. Net derlingose žemėje augančius ricinmedžius pravartu papildomai patręšti azoto ir fosforo trąšomis.
Jie bijo mažiausių šalnų (daigai žūva prie -10 C), o vėsiu oru nustoja augti. Lietuvoje sėklas subrandina tik anksti pasėti arba šiltą vasarą (taip pat šiltnamiuose). Gegužės mėn. pabaigoje ricinmedžius galima sėti tiesiai į dirvą, bet jie augs žemesni, nesuspės pražysti ir subrandinti sėklų. Šį egzotišką augalą galima auginti pavieniui arba grupėmis. Nepamirškite, kad jie užima daug vietos. Galima derinti su kitomis iš tropikų kilusiomis gėlėmis, ypač kanomis. Ricinmedžiais galima paslėpti negražias sodybos vietas, mūrines tvoras, ūkinius pastatus. Galima auginti vazonuose, kaip kambarinį augalą. Kad sėklomis neapsinuodytų vaikai, nesodinkite prie vaikų darželių, mokyklų, nuskinkite žiedynus, kad nesubrandintų sėklų.

Dažniausiai auginami ‘Impala’ (tamsia žali, bronzinio atspalvio lapai, ryškiai raudoni vaisiai, 150-200 cm aukščio), ‘Ricinus Carmencita‘ (lapai rudi, vaisiai rausvi, anksti žydi, 200 cm aukščio), ‘Sanguineus’ (lapai žali, vaisiai raudoni, 200cm aukščio), ‘Ricinus Zanzibarensis‘ (labai stambūs lapai, iki 200 cm aukščio) veislių ricinmedžiai.