Auksinis serbentas

Auksuotasis serbentas (Ribes aureum), dažnai liaudiškai vadinamas auksiniu serbentu.
Jis dažniausiai auginamas dėl grožio arba kaip retas egzotinis sodo augalas. Auksuotasis serbentas tinka juodiesiems serbentams apdulkinti, o saulėje pats subrandina keletą saujų valgomų uogų. Derlius dažniausiai nebūna didelis, bet vaikams užtenka.

Auksuotasis serbentas (žiedai)Auksuotieji serbentai – labai augūs (iki 2,5 m aukščio) ir nereiklūs krūmai. Jie nebijo karščio, sausros, šalčio, dulkių, ligų ir kenkėjų. Labai šaltą ir besniegę žiemą gali apšąlti, bet pavasarį atsigauna ir labai greitai atauga. Auksuotųjų serbentų pumpurai labai nuodingi, negalima jų valgyti ar plikyti arbatoms. Rudenį lapai nusidažo purpuru, pasipuošia įvairiais raudonais ir geltonais atspalviais.

Žydintys auksuotieji serbentai savo grožiu nustelbia kitus pavasarinius žiedus. Jų žiedai nedideli, bet ryškūs, auksiniai geltoni, kartais su oranžiniu arba raudonu atspalviu, sutelkti kekėse. Kartais žiedų būna tiek daug, kad beveik nematyti lapų. Be to, jie labai stipriai ir maloniai kvepia. Žydi vėlai, apie 15-20 dienų, todėl nenukenčia nuo šalnų. Uogos, nelygu veislė, gali būti raudonos, oranžinės, geltonos, rudos ar juodos. Jos neįprasto serbentams skonio, bet nerūgščios, bekvapės. Vitamino C jose 3-4 kartus mažiau negu juoduosiuose serbentuose, bet vitamino A (karotino) turi daugiau negu abrikosai ar raudona saldžioji paprika.

Auksinis serbentas nėra reiklus dirbai, geriausiai jaučiasi saulėje, bet auga ir pusiau pavėsyje. Sodinama rudenį arba anksti pavasarį taip, kad šaknies kaklelis būtų 5-7 cm žemiau dirvos paviršiaus. Tuo pačiu per 5-7 cm nuo žemės nupjaunami visi stiebai. Kad gausiau derėtų, rekomenduojama kartu sodinti keletą augalų. Jeigu šalia auksuotųjų auga juodieji serbentai, gausiau dera ir vieni, ir kiti.

Auksuotieji serbentai – puikūs poskiepiai desertinių veislių juodiesiems serbentams ir agrastams, ypač kai norima suformuoti medelį. Jie giliai įsišaknija, todėl labiau pakenčia sausrą negu kultūriniai serbentai, mažiau serga, jų beveik nepuola kenkėjai, beveik neleidžia atžalų.

Auksuotojo serbento uogosPoskiepiams auksuotieji serbentai dauginami sumedėjusiais auginiais arba atlankomis. Įsišakniję augaliukai persodinami į daigyną arba, jeigu įmanoma, į nuolatinę augimo vietą. Vasarą juos reikia formuoti – išpjauti šaknų ir kamieno atžalas, kad augtų vienas tvirtas kamienas. Rudenį augalas turi būti geru sprindžiu ilgesnis už planuojamą skiepyto medelio kamieno aukštį. Jeigu poskiepiai nespėjo užaugti arba kamienas nesutvirtėjo, auginama dar vienerius ar dvejus, bet ne daugiau kaip 3 metus.

Įskiepiai (kultūrinių serbentų ir agrastų auginiai) ruošiami žiemos pradžioje. Auginiams tinka subrendę vienmečiai ūgliai, todėl serbentai vasaros pabaigoje patręšiami kalio ir fosforo trąšomis. Skiepyti labiausiai tinka auginiai plona šerdimi – perlaužkite vieną šakutę, kad įstikintumėte. Paruošti auginiai iki pavasario laikomi šaldytuvo kameroje įvynioti į polietileno maišelį, kad neperdžiūtų.

Skiepijama anksti pavasarį, kai pradeda brinkti ir sprogti poskiepių – auksuotųjų serbentų pumpurai. Įskiepiai būna gerokai plonesni už poskiepius, todėl skiepijama įskėlimo, šoninio įpjovimo arba priglaudimo būdu. Tinka neilgi auginiai su 2-3 pumpurais. Skiepo vieta aprišama polietileno plėvele, neskaidriu (žalsvu, baltu ir pan.) polietileno maišeliu apgaubiamas ir įskiepis. Maišelio viršus nupjaunamas ir aprišamas špagatu – skiepūglį bus galima stebėti, bet nereikės liesti žaizdos. Maišelį galima nuimti, kai įskiepis išsprogsta.

Ypač gerai skiepai prigyja, kai skiepijama žiemą. Tam auksuotųjų serbentų poskiepiai rudenį persodinami į didelius vazonus ir prieš didesnius šalčius pernešami į vėsų rūsį. Vasario pabaigoje įnešama į šildomą šiltnamį arba šiltą verandą ir po keleto dienų paskiepijama. Skiepo aprišti nereikia, bet rekomeduojama retkarčiais nupurkšti. Kai oras atšyla, o poskiepis prigyja, vazonai išnešami ir įkasami sode. Svarbu nepamiršti jų laistyti ir tręšti. Rudenį persodinama į nuolatinę vietą.