Vėdryninių šeimos, 60-200 cm aukščio gėlė, kilusi iš Azijos, Pietų Europos ir Šiaurės Amerikos. Stiebai stori, žoliniai, kartais sumedėję, statūs. Lapai dideli, tamsiai arba ryškiai žali, 2-3 kartus trilapiai. Žiedai balti, rožiniai, raudoni, purpuriniai, tuščiaviduriai arba pilnaviduriai. Žydi birželio – liepos mėn. Bijūnai tinka gazonuose grupėms sudaryti, mišriems daugiamečių gėlių gėlynams, bordiūrams apsodinti ir skinti. Bijūnai skinami anksti rytą, kai žiedai tik pradeda skleistis. Kad bijūnai žydėtų dideliais žiedais, reikia pašalinti šoninius žiedų pumpurus. Skinant žiedus būtina ant nenupjautos dalies palikti kuo daugiau lapų, kad nesusilpnėtų keras. Bijūnai mėgsta saulėtą vietą, giliai įdirbtą, supuvusiu mėšlu įtręštą priemolio dirvą. Drėgnoje vietoje jie skursta. Mėgsta laistymą ir tręšimą mineralinėmis ir organinėmis trąšomis. Be persodinimo gali augti 20-30 metų.

Bijūnai dauginami kero dalijimu rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Tam tikslui bijūno keras atsargiai iškasamas ir aštriu peiliu dalijamas į keletą dalių. Svarbu kero nepasodinti per giliai, nes augalas nežydės.

Žiemai bijūno stiebai nupjaunami, kerai apipilami durpėmis, kurios pavasarį nužeriamos. Netinka kerą uždengti lapais arba šiaudais, nes gali prasidėti puvimas.

Šie, Bijūninių (Paeoniaceae) šeimos žoliniai, rečiau sumedėję, 60—125 cm aukščio augalai. Savaime auga Centrinėje bei Rytinėje Azijoje, rečiau Pietų ar Vidurio Europoje.

Lietuvoje auginami kaip dekoratyviniai augalai. (Kartais, Lietuvių dar vadinami Pinavijomis) Visi žoliniai bijūnai pagal kerelio aukštį dalijami i 3 gru­pes:

žemi — iki 60 cm aukščio, vidutiniai — 60—100 cm ir aukšti — daugiau kaip 100 cm aukščio.

Paminėsime labiausiai paplitusias bijūnų rūšis

Baltažiedis bijūnas (P. lactiflora Pall., sin. P. albiflora Pali.). Kilęs iš Rytų Azijos. Užauga iki 60—100 cm aukščio. Šaknys sustorėjusios, verpstiškos, rudos. Stiebas daugiažiedis (daž­niausiai trižiedis, bet pasitaiko ir vienažiedžių). Lapai 2—3 kartus trilapiai. Žiedai balti, kartais raudoni, tačiau yra veislių su rožiniais, purpuriniais, gelsvų atspalvių, pilnaviduriais, pu­siau pilnaviduriais ar paprastais žiedais. Baltažiedžio bijūno kultūrinės veislės ir formos gėlininkystės literatūroje dažnai vadinamos kinietiškais bijūnais (sin. P. albiilora Pall. var. chinensis hort., P. sinensis hort.). Šio bijūno gražesnės veislės: Elegans superba — aukštas, kvapiais, pilnaviduriais žiedais, kraš­tiniai vainiklapiai švelniai rožiniai, viduriniai — balti, žydi birželio mėn. pradžioje; Festiwa maxima — aukštas, žiedai la­bai dideli, pilnaviduriai, balti, viduriniai vainiklapiai su rau­donais dryžiais, žydi birželio mėn. pradžioje; Jeanne d’Arc — aukštas, kvapiais, pusiau pilnaviduriais, rožiniais, viduryje su gelsvu atspalviu žiedais, žydi gausiai birželio mėn. viduryje; Kari Rosenfield — vidutinio aukščio, pilnaviduriais, tamsiai raudonais žiedais, žydi birželio mėn. viduryje; Marechal Mac Mahon — vidutinio aukščio, pusiau pilnaviduriais, ryškiai rau­donais žiedais, žydi birželio mėn. viduryje; M-me Calot — aukštas, kvapiais, pilnaviduriais, švelniai rožiniais žiedais, vėlyvesni žiedai beveik balti, žydi birželio mėn. pradžioje; M-me E. Lemoine — aukštas, pilnaviduriais, baltais, kreminio atspalvio žiedais; Pobeda — žiedai pilnaviduriai, dideli, švie­siai raudoni, žydi birželio mėn. pabaigoje.

Siauralapis bijūnas (Paeonia tenuifolia L.). Savaime auga rytinės europinės dalies pietuose, Kaukaze, Mažojoje Azi­joje. Stiebas iki 50 cm aukščio, vienažiedis. Lapai dukart ar triskart trilapiai, suskaldyti į labai siauras, 1—3 mm pločio, skilteles. Žiedai dideli, apie 8 cm pločio, raudoni. Yra formų su pusiau pilnaviduriais ir pilnaviduriais žiedais. Žydi gegu­žės mėn. pradžioje. Antžeminė augalo dalis pradeda gelsti jau liepos pabaigoje—rugpiūčio mėn. Palyginti jautrus šal­čiams, tačiau atsparus sausrai. Gali augti nederlingoje dir­voje.

Sibirinis bijūnas (Paeonia anomala L.). Paplitęs rytinėje Europos dalyje, Vakarų ir Rytų Sibire, Vidurinėje Azi­joje. Tai 60—70 cm aukščio, dukart trilapiais lapais augalas. Žiedai tuščiaviduriai, purpuriškai rausvi. Žydi gegužės mėn. Labai atsparus šalčiams.

Vaistinis bijūnas (Paeonia officinalis L.). Kai kurie autoriai lai­ko, kad tai yra paprastojo bijūno (P. peregrina Mill.) kultū­rinė forma, gauta selekcijos būdu. Stiebas 50—80 cm aukščio, vienažiedis. Žiedai tamsiai raudoni, be kvapo. Žydi gegužės mėn. Gražesnės pilnaviduriais žiedais veislės: Alba plena — vidutinio aukščio, baltais žiedais; Rosea plena — vidutinio aukščio, rožinės spalvos žiedais; Rubra plena — vidutinio aukščio, tamsiai raudonais žiedais.

Bijūnai geriau auga vidutinio sunkumo, gerai sukultūrin­toje, puveningoje žemėje. Negalima jų sodinti žemoje vieto­je, nedrenuotoje dirvoje. Visai netinka šlapia dirva, ypač ku­rioje laikosi stovintis vanduo. Mėgsta saulėtą vietą. Paūksmėje silpnai žydi arba visai nežydi.

Bijūnų persodinimas rudenį

Bijūnai vienoje vietoje gali augti 10—15 ir daugiau metų. Dažniausiai persodinami ir dauginami rudenį, kai ant šaknų kaklelio išsivysto pumpurai, paprastai rugpiūčio mėn. viduryje. Jei ruduo sausas, dauginimui tinka visas rugsėjo mėn. Pavasarinis persodinimo laikas labai trumpas, nes augalai anksti pradeda augti. Kai kurie mėgėjai praktikuoja perso­dinti anksti pavasari, kol dar dirva gerai neatšilus. Sušalusi žemė gerai laikosi prie šaknų ir į naują vietą kerus galima perkelti su dideliu žemės kupstu. Taip persodinti bijūnai ma­žai nukenčia ir tą pačią vasarą žydi. Kartais ankstyvam pava­sariniam bijūnų persodinimui pasiruošiama iš rudens. Prieš šal­čius aštriu kastuvu iškertama aplink kerą žemė ir iškasamos duobės sodinimui. Duobės, priklausomai nuo kero dydžio, turi būti maždaug 50—60 cm gylio ir 60—70 cm pločio. Prieš sodi­nimą į duobės dugną reikia pridėti perpuvusio mėšlo, sumai­šyto su žeme, ir gerai suslėgti. Į smėlingą dirvą galima pri­maišyti sauso susmulkinto molio. Bijūnų nereikia sodinti per giliai. Pumpurai, žemėms nusėdus, turi būti ne giliau kaip 3 cm. Per giliai pasodinus, jie silpnai žydi, o negiliai sodinant, greičiau gali nukentėti nuo žiemos šalčių. Jaunus (pirmame­čius) augalus prieš žiemą reikia apkasti durpėmis, maždaug 5 cm sluoksniu. Senų kerų pridengti nereikia, tačiau rudeni naudinga mulčiuoti durpėmis, maždaug 2—3 cm sluoksniu.

Bijūnai prie namo

Jeigu sodinimo metu į duobes buvo dedama pakankamai trąšų, tai papildomai tręšti reikia tik trečiaisiais metais. Labai gerai tinka kaulamilčiai (rudenį po 250 g vienam kerui). Pa­vasarį tręšiama medžio pelenais ir srutomis, praskiestomis vandeniu (1:2). Į kibirą skiedinio dedama 50 g superfosfato. Tokiu skiediniu reikia laistyti atsargiai, kad nepakliūtų ant ūglių, nes stipri koncentracija gali juos nudeginti. Geriausia srutomis laistyti po lietaus, kai šlapia žemė. Kalkės tinka tik rūgščioms dirvoms.

Bijūnų žydėjimą, nepriklausomai nuo meteorologinių są­lygų galima šiek tiek reguliuoti. Norint, kad jie anksčiau žydėtų, sniegui nutirpus, kerai keletą kartų laistomi šiltu (35—40°) vandeniu. Bijūnai jautrūs mikroelementams, taigi į vandenį galima pridėti truputį kalio permanganato ir boro rūgšties. Palaistyti kerai uždengiami polietilenine plėvele. Taip paruošti bijūnai pražysta maždaug savaite anksčiau.

Norint suvėlinti bijūnų žydėjimą, dar sniegui nenutirpus, ant kerų uždedami rėmai (60X60X10 cm). Sniegas juose ge­rai suspaudžiamas, o ant viršaus užpilamas piuvenų sluoksnis, maždaug 10 cm storumo. Taip paruošus, vėliau prasideda ve­getacija ir kerai pražysta 7—8 dienomis vėliau.

Baltažiedžių bijūnų stiebai paprastai daugiažiedžiai. Kad geriau išsivystytų pagrindinis žiedas, šonines atšakas reikia pašalinti.

Vasaros metu reikia saugoti, kad dirva neperdžiūtų. Ilgesnį laiką nesant lietaus, nors vieną kartą per savaitę reikia gau­siai palaistyti. Ypač naudinga laistyti formuojantis butonams, žydėjimo metu ir po žydėjimo, kada bijūnai kaupia jėgas se­kančių metų vegetacijai.

Bijūnai dauginami sėklomis ir vegetatyviškai. Pasėjus ką tik surinktas sėklas, pirmieji daigai išdygsta pavasarį, tačiau ilgiau palaikytos ir nestratifikuotos sėklos sudygsta tik po me­tų, o kartais net po dvejų. Pastebėta, kad geriau dygsta ne visiškai prinokusios sėklos. Taigi sėklas reikia rinkti, lapavai- siams pradėjus geltonuoti, ir nelaukti, kol visiškai jos prinoks. Bijūnams geriausia dygimo tempe­ratūra, svyruojanti per parą nuo 15 iki 30° C. Tokiose sąlygose kai kurios baltažiedžio bijūno veislės sudygsta per 2 mėnesius, o laukinės rūšys pradeda dygti po 3 mėnesių. Kambario temperatūroje (15—20° C) sudygsta tik 4—9% sėk­lų arba visai nesudygsta. Matyt, žymus temperatūros svyra­vimas turi įtakos biocheminiams procesams, vykstantiems tuo laiku sėklose. Sėklomis geriausia dauginti krūminius ir žoli­nius rūšinius bijūnus. Veisliniai bijūnai, dauginami sėklomis, motininių savybių neperduoda. Taigi toks dauginimo būdas tinka, norint gauti naujus hibridinius augalus. Sėklos sėjamos į purią, derlingą, 1—2 cm gylio dirvą. Jeigu sėklos sėjamos retai, 15—20 cm atstumu, pikuoti nebūtina. Sėjant tankiau, pi­kuojama, išsikalus pirmam tikram lapeliui. Iš sėklų išaugę sėjinukai pražysta penktaisiais-septintaisiais metais.

Vegetatyviškai bijūnai dauginami kerų dalijimu, auginiais ir atlankomis. Kerelių dalijimu dauginama dažniausiai rudeni, tačiau galima ir pavasarį. Iškastą bijūno kerą reikia 2—3 vai. palaikyti nesaulėtoje vietoje, kad šaknys šiek tiek apvystų ir nebūtų trapios. Kerus galima skirstyti į smulkesnes (su 1—2 pumpurais) dalis, tačiau iš jų išaugę augalai pradeda žydėti tik trečiaisiais-ketvirtaisiais metais. Stambesnės kerelio da­lys, su 3—5 gerai išsivysčiusiais pumpurais ir pakankamu šaknų kiekiu, dažniausiai pražysta tais pačiais metais. Ge­riausia dalyti 3—5 metų kerus. Senesnių kerų šaknys būna labai susipynusios ir padaroma daugiau žaizdų, juos skirstant.

Dauginant šakniniais auginiais, dažniausiai panaudojamos šaknų atlaužos, kurios lieka, dalijant kerus. Pastebėta, kad šaknys, nulaužtos kartu su dalimi požeminio stiebo, iš miegančių pumpurų išleidžia ūglius. Dauginant šiuo būdu, šaknų atlaužos supiaustomos maždaug 10 cm ilgio gabaliukais ir so­dinamos į 5—10 cm gilumo vageles 5 cm atstumu.

Galima dauginti bijūnus auginiais. Anksti pavasarį, vegetacijai dar neprasidė­jus, bijūnai iškasami ir šaltoje tamsioje vietoje laikomi net iki gegužės mėn. Paruošus sodinimui vietą, nuo kero atskiriami pumpurai maždaug 2—2,5 cm ilgio su dalimi požeminio stie­bo ir jaunomis šaknelėmis. Iš vieno bijūnų kero galima išpiau- ti apie 30—40 auginių. Jie sodinami į šaltą inspektą arba į lys­vę po polietilenine plėvele. Jiems paruošiamas žemės mišinys is dviejų dalių perpuvusios inspektinės žemės ir vienos dalies durpių, o ant viršaus užsijojamas 1—2 cm sluoksnis upės smėlio. Sodinama 10X10 cm atstumu. Be nuolatinės priežiūros (laistymo ir vėdinimo), juos reikia tręšti praskiestomis sruto­mis (0,5 litro srutų 1 kibirui vandens). Maždaug po 40 dienų, auginiams įsišaknijus, langai ar polietileninė plėvelė nukelia­ma. Rudenį augaliukai su grumstu žemės iškasami ir perke­liami iš inspekto į daigynines lysves.

Bandoma dauginti ir žaliais auginiais. Pastebėta, kad ge­riau įsišaknija ūgliai, išpiauti iš vidurinės stiebo dalies maž­daug 2 savaitės prieš žydėjimą arba žydėjimo pradžioje. Šis dauginimo būdas praktikoje mažai taikomas ir būna sėkmin­gas tik esant atitinkamam temperatūros ir drėgmės režimui (optimali temperatūra — 20—25° C, drėgmė — 90—95%).

Dauginant stačiomis atlankomis, bijūnų kerai anksti pava­sarį apvalomi nuo pernykščių stiebų liekanų ir atsargiai, ne­pažeidžiant naujų pumpurų, supurenama žemė. Ant viršaus užpilamas 25—30 cm sluoksnis geros puveningos žemės ir dur­pių mišinio. Geriau ant kero uždėti rėmus 50X50X35 cm, kad užpilta žemė neišsisklaidytų į šalis. Vasaros metu reikia siste­mingai laistyti. Tinka tręšti praskiestomis srutomis. Rugsėjo mėn. pradžioje nuo kero nukasama žemė, įsišakniję stie“bai nupiaunami ir sodinami į daigynines lysves. Prieš žiemą jauni augaliukai mulčiuojami durpėmis. Motininis keras kitais me­tais normaliai vystosi ir auga.

Bijūnų krūmas

Sodybų darželiuose kai kurios bijūnų rūšys (baltažiedis, vaistinis ir kt.) labai dažnai auginamos, tačiau miestų želdy­nuose palyginti retai aptinkama. Mat, bijūnams persodinti reikia didesnio pasiruošimo, dauginimosi koeficientas nedidelis, be to, jų žydėjimo periodas trumpas, nors lapai išlieka deko­ratyvūs iki vėlyvo rudens. Parinkus veisles ar atskiras rūšis, žydinčias skirtingu laiku, jų žydėjimo periodą galima pratęsti.

Bijūnai sodinami grupėmis gazono fone ar prie krūmų. Ne­dideliuose gėlynuose galima sodinti pavieniui ar kartu su kitomis daugiametėmis gėlėmis. Žiedai tinka puokštėms. Tuščiavidurius ir pusiau pilnavidurius bijūnų žiedus geriau skinti ankstesnėje vystymosi stadijoje, kai tik pradeda skleistis vai­niklapiai. Pilnaviduriai žiedai skinami, žiedui visiškai prasi­skleidus. Nereika skinti labai ilgais kotais, nes kartu su žie­dais nuskinami ir lapai, kurie padeda kauptis šaknyse maisto medžiagoms.