Braškė

Braškė (Fragaria x ananassa) – erškėtinių (Rosaceae) šeimos daugiametis žolinis augalas, priklausantis žemuogių ir braškių (Fragaria) genčiai

Senovės laikų rašytojai savo raštuose mini vaisių, vadinamą Fragum.

Pagal De Candolle, kuris rašė apie kultūrinių augalų kilmę, Šiaurės Amerikos žemuogės (Fragaria Virginiana) su stambiais, ryškiai raudonais vaisiais pasirodė 1629 m. pirmiausiai Anglijoje. 1715 m. buvo atvežtos į Prancūziją, iš kur išplito po visą Europą.

1776 m. sodininkas Legrandas Prancūzijoje išaugino pirmąsias tokias braškes. 1794 m. buvo žinomos 9 braškių veislės.

Šiuo metu yra daugybė veislių, kurios viena nuo kitos skiriasi augalo dydžiu, vaisių forma, spalvos intensyvumu, skoniu, minkštumu ir daugeliu kitų faktorių. Mūsų klimato sąlygomis galima auginti visą spektrą įvairių braškių rūšių ir atmainų. Jeigu susiruošėte sodinti braškes nepamirškite paskaityti apie braškių derėjimo laiką:

Pirmą kartą braškes nupurkšti reikia tik sniegui nutirpus. Po to prieš žydėjimą ir po žydėjimo. Nuskynus vaisius reiktų nupurkšti vario oksichloridu su karbofosu.

Sodinti braškes galima nuo pavasario iki rudens, kada tik galime įsigyti daigų. Kuo anksčiau pasodinsime, tuo kitąmet daugiau uogų bus. Rudenį geriau sodinti nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo vidurio. Vėliau pasodinti daigai nespėja įsišaknyti, todėl žiemą arba pavasrį iššąla.

Daigai turi turėti sveiką šerdelę ir šaknies kaklelį. Šaknis laikyti drėkintas ir vėsiai. Sodinti geriausia vakarop, kai neplieskia ryški saulė. Padarę duobutes palaistyti, galima praturtinti kompostine žeme. Sodinti reikia taip, kad neužsižertų šerdelė ir kad žemei sukritus, šaknys neišlystų į paviršių.

Jei braškių kerus turime jau davusius derlių, belieka juos sutvarkyti, išravėti, patręšti, supurenti žemę tarp braškių kerų ir tarpueilius. Braškės auginamos 4 metus, tačiau tik sveikos, nepiktžolėtos. Norint kasmet turėti nemažą derlių, reikia dalį ploto pakeisti naujomis braškėmis, kadangi daugiau dera pirmus du metus.

Sveikų braškių lapų nebūtina nupjauti. Senesnių, ligotų, piktžolėtų braškių lapai pjaunami, paliekant nemažiau 5 cm. Tą daryti reikia uogoms pasibaigus (apie liepos vidurį). Vėliau lapų pjauti negalima, nes kitąmet sumažinsime derlių, be to kereliai blogiau žiemos.

Uogoms nokstant kereliai beveik neauga, kadangi augina ir nokina vaisius. Uogoms pasibaigus, augalai vėl pradeda augti, auginti naujus lapus, ūsus, šaknis. Šis metas pats geriausias pasiauginti norimų, turimų gerų braškių ūsų, kuriuos galima panaudoti naujo braškyno kūrimui.

Remontantinės braškės svao energiją padalina. Nokina braškes ir tuo pačiu metu naujai žydi. Taip vienos braškės visą sezona po truputį augina ir nokina uogas. Kitos padaro trumpą pertrauką tarp vieno auginimo iki kito.

Esama remontantinių rausvažiedžių braškių, kurios iš tolo daugumai primena dekoratyvines. Labai gražu tokias pasisodinti ir turėti rausvai spalvintų ir raudonai mirgančių uogų žiedų fone. Šių derlingumas nėra didelis, tačiau įvairovė, nauda ir grožis nugali. Todėl “Pink Panda” (rausvoji panda) veislės braškės megaujasi Lietuvos saule Dzūkijoje.

Rausvažiedė braškės pasižymi dar ir tuo, kad sugeba augti, žydėti, nokinti uogas net ir esant trumpai dienai. Pasisodinus jų į vazonėlį galima turėti vieną kitą uogytę ir žiemos metu. Žinoma, tikėtis gausaus derliaus nevertėtų, tačiau ypač vaikučiams būna labai gardžios tos kelios uogelės, nuskintos kai už lango žiema.

Remontantinės braškės žiedus krauna pavasarį ir tais pačiais metai sunokina uogas. Vieno sezono braškės žiedinius pumpurus formuoja rugsėjo mėnesį, kai diena sutrumpėja iki 12 valandų, o naktys atvėsta iki 8°C. Tuo ir skiriasi paprastos nuo remontantinių.

Svarbu turėti tiek remontantinių, tiek paprastų braškių. Juk džiugu dar spalio mėnesį nusiskinti kvepiančią vasara uogą.