Rudenį nuimame ne tik obuolių, agurkų ar bulvių derlių. Žemėn bumpsi kaštonai, sukdamiesi sklendžia klevų sparnavaisiai, nepastebėtos išbyra smulkutės lanksvų sėklos. Nei sėję, nei pjovę galime prisirinkti šių gamtos dovanų ir užauginti visą giraitę vešlių medžių ar spalvingų krūmų.
Kokių augalų sėklas rinkti, kaip ir kada jas sėti, ko ir kada galime tikėtis? Iš sėklų visada galima išauginti tipinius rūšies atstovus – paprastąsias egles ir pušis, darželinius jazminus ir gražiažiedes veigeles, mažalapes liepas ir raudonuosius ąžuolus. Tik retais atvejais, jei sėklos renkamos botanikos soduose ar kituose želdynuose, kur auginami įvairūs tos pačios genties augalai (kelių skirtingų rūšių eglės, jazminai ar kiti augalai), iš sėklų gali išaugti hibridiniai augalai, kurie turi dviejų rūšių požymių. O štai įvairių kultivarų (veislių) augalus sėklomis padauginti pavyksta retai. Jei būtų kitaip, neieškotume pirkti mėgstamos veislės obelaitės, o suvalgę skanų obuolį pasėtume jo sėklas. Deja, dauguma tokių sėjinukų, nors šiek tiek ir skirtųsi vienas nuo kito, vestų smulkius, rūgščius laukinius obuolius.
Panašiai elgiasi ir dekoratyviniai medžiai bei krūmai. Iš margalapių, karpytalapių, šliaužiančių, pusiau pilnaviduriais žiedais žydinčių ir daugumos kitų dekoratyvių augalų sėklų išauginti sėjinukai paprastai šiomis savybėmis nepasižymi. Kultivaro savybes paveldi dalis glaustašakių, raudonlapių, geltonlapių, žemaūgių, geltonspyglių ar melsvaspyglių augalų. Ta dalis tuo didesnė, kuo didesnė grupė vienodų augalų, nuo kurių renkame sėklas. Kitaip sakant, iš vienišo raudonlapio klevo ar melsvašakio puskiparisio sėklų spalvotas išdygs tik kas penktas ar dešimtas sėjinukas, iš grupėje augančių -gerokai daugiau, negu žalių, bet lygiai tokių, kaip “motininis” augalas, gali ir nebūti. Dauguma sėjinukų tikriausiai bus tarpinio atspalvio lapais ar spygliais.
Į klausimą, kada sėti, mums atsako motulė gamta. Laukiniai augalai pasisėja, kai subrendusios sėklos nukrinta žemėn. Nieko gudresnio nesugalvosim ir mes – daugumos sumedėjusių augalų sėklas geriausiai sėti tuomet, kai prinoksta. Rudenį į dirvą arba į žemėn įkastas dėžutes sėjama dauguma dekoratyvinių medžių ir krūmų, ypač tie, kurių sėklos turi tvirtą išorinį apvalkalą – kaulavaisiai, gudobelės, riešutai, raugerškiai, kauleniai, erškėčiai, klevai, ąžuolai, žagreniai, liepos, kaštonai, aronijos, sedulos, putinai, žalčialunkiai, žilakrūmiai, ožekšniai, magnolijos, mahonijos, alyvos, vynvyčiai, sausmedžiai, serbentai, raganės, buksmedžiai, skroblai, šilkmedžiai, ptelijos, egzochordos, ankštiniai augalai (pupmedžiai, žirnmedžiai, amorfos, robinijos), kėniai, puskiparisiai, maumedžiai, pocūgės, kukmedžiai. Pasėti pavasarį, geriausiu atveju šie augalai sudygs po metų, o gal po dvejų ar trejų. Net pasėjus rudenį, kai kurie augalai gali sudygti ne ateinantį, o dar kitą pavasarį.
Smulkios, ne kietos katalpų, budlėjų, radastų, diervilių, veigelių, kolkvicijų, jazminų, hortenzijų, sidabrakrūmių, lanksvų, pūslenių, tujų sėklos paprastai sėjamos pavasarį. Jas galima sėti ir rudenį į žemėn įkastas dėžutes, vazonus, o žiemai mulčiuoti arba pridengti. Substratas turi būti laidus ir nesunkus, tinka komposto, durpių, smėlio mišiniai ar tiesiog gera daržo žemė. Erikiniai augalai sėjami į rūgščią durpę. Smulkios sėklos sėjamos iki 1 cm gyliu, stambesnės – giliau (žirnio dydžio sėklos – apie 2 cm, riešuto dydžio – 5 cm gyliu). Šviesoje dygstančios pušų, beržų, erikinių augalų sėklos žeme neužberiamos, dėžutės pridengiamos stiklu ar plėvele, kad žemė neišdžiūtų. Būtinai užsirašykite, kur, kas ir kada pasėta, nes po keleto mėnesių ar metų galite pamiršti.
Literatūroje sunkiai dygstančioms sėkloms neretai rekomenduojama skarifikacija – terminis, cheminis arba mechaninis kietos luobelės pažeidimas. Be patirties tai sunku padaryti, nes sėklas galima sužeisti ar visai sunaikinti.
Komentuoti tekstą