Lapuočių gyvatvorės atnaujinimas
Dauguma lapuočių krūmų pasensta ir praranda gyvybingumą po keliolikos, vėliausiai – po keliasdešimties metų. Ilgai tinkamai neprižiūrėtas lapuočių krūmų gyvatvores galima atjauninti. Žiemos pabaigoje ar anksti pavasarį, prieš vegetacijos pradžią, bet po didelių šalčių (vasario pabaigoje – kovo mėnesį) krūmai nukerpomi, kad liktų 15-30 cm aukščio kelmeliai. Taip paskatinamas ne tik naujų ūglių, bet ir naujos šaknų sistemos augimas. Dirva aplink gyvatvorę išravima, išpurenama, per sausras laistoma. Būtina bent du kartus per metus patręšti – anksti pavasarį, kai prasideda vegetacija (balandžio mėnesį) ir kai prasideda vasara (gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje). Vėliau tais metais nebetręšiama. Pirmaisiais metais ūgliams leidžiama augti laisvai, o kitą ankstyvą pavasarį jie nukerpomi per pusę arba daugiau iš viršaus ir iš šonų, kad formuotųsi tanki gyvatvorė.
Tinkamiausia gyvatvorės forma – į viršų siaurėjanti trapecija arba ovalas. Tokioje gyvatvorėje šviesos užtenka ne tik viršutinėms, bet ir apatinėms šakoms, jos nenuplinka. Vasaros pradžioje, kai nauji ūgliai paauga, jie vėl nukerpami pusiau arba trečdaliu, o vasaros pabaigoje (ne vėliau rugpjūčio pabaigos) – nukerpami dar kartą. Kitais metais ūgliai vėl kerpami 2-4 kartus (pirmą kartą – kovo mėnesį, paskutinį – rugpjūčio). Kiekvieną kartą pjaunama per 2-5 cm virš paskutinio pjūvio. Taip paprasčiau suformuoti tankią ir taisyklingą gyvatvorę. Kasmet per pirmą genėjimą (arba bet kuriuo kitu laiku nuo vėlyvo rudens iki vegetacijos pradžios) prie pat žemės išpjaustomi menki, silpni stiebai, o po 4-6 metų – ir 1-2 patys seniausi. Tokiu būdu gyvatvorei neleidžiama pasenti.
Jeigu šitaip atjauninti krūmai neišaugino daug naujų ūglių, greičiausiai jie labai seni, ligoti arba sužeistos šaknys.
Tuomet geriau iškasti likusius kelmus, pakeisti dirvą ir pasodinti naują gyvatvorę.
Tujų ir kukmedžių gyvatvorės atnaujinimas
Spygliuočiai turi mažiau “miegančiųjų” pumpurų už lapuočius, todėl toks drastiškas atjauninimo būdas, kaip lapuočiams, jiems netinka. Geriausiai stiprų apipjaustymą ištveria tujos ir kukmedžiai – seni augalai nupjaunami per pusę ir stipriai patrumpinamos (iki1/2 – 2/3 ilgio) šoninės šakos, kad gyvatvorė gautųsi trapecijos formos. Sausos šakos išpjaunamos. Geriausia spygliuočių gyvatvorę atjauninti vasarą – nuo birželio pradžios iki liepos vidurio, prasčiau – nuo vasaros antrosios pusės iki žiemos pabaigos. Atjauninti augalai kruopščiai prižiūrimi, tręšiami, sausą vasarą – laistomi. Nors tujos labai gyvybingos, gyvatvorė pradės atsigauti tik kitais metais. Tujoms labai svarbu saulės šviesa. Pavėsingose vietose gyvatvorė ir toliau skurs; pavėsyje geriau auga kukmedžiai. Tujų ir kukmedžių gyvatvores galima karpyti ankstyvą pavasarį arba (ir) keletą kartų per vasarą. Kad augtų tanki, būtina dažnai nukarpyti viršūnes ir šonines šakas.
Kadagiai pagal jautrumą genėjimui užima tarpinę padėtį tarp tujų bei kukmedžių ir pušinių šeimos spygliuočių. Atjauninti, stipriai nupjaustyti, kaip tujas, jų negalima, o karpymą pakenčia, ypač tarpiniai, žvynuotieji ir virgininiai kadagiai.
Kitų spygliuočių gyvatvorės atnaujinimas
Cūgų, eglių, kėnių, pušų gyvatvorių neverta nė bandyti atjauninti, nes šie augalai neaugina ūglių iš senos medienos. Todėl jų gyvatvores reikia visuomet tinkamai prižiūrėti. Svarbiausia kasmet apkarpyti, kad vėliau nereikėtų genėti senų šakų. Tinkamiausias genėjimo laikas – vasara (geriausiai birželis – liepa), kai šilta ir sausa. Prasčiau, bet taip pat tinka genėti žiemos pabaigoje ir pavasario pradžioje. Balandis ir gegužė, kai prasideda vegatacija – visiškai netinkamas metas, nes išteka daug sakų, žaizdos lėtai gyja ir augalai nusilpsta.
Žiemą ar ankstyvą pavasarį galima nugnaibyti viršūninius spygliuočių šakelių pumpurus, kad liktų smulkūs šoniniai. Tai efektyvus, gyvatvorės augimą į plotį ir aukštį stabdantis, bet ilgas ir labai kruopštus būdas. Paprasčiau nukarpyti jaunus šiųmečius ūgliukus – taip reguliuojamas gyvatvorės augimas, palaikoma forma ir nelieka sausų stagarų. Būtina įsitikinti, kad žemiau kerpamo ūglio lieka šiųmetinių šoninių ūglių – užaugę jie paslėps nukirptą viršūnėlę. Ūgliukus karpyti geriausia vasarą, bet galima ir kitu metu, svarbu nepažeisti senos medienos ir kad neištekėtų daug sakų. Pušų ūgliai neturi šoninių pumpurų, todėl jas pjaunama kuo arčiau šoninių šakelių, kad lajos pakraščiuose nekyšotų sausi nukirptų šakelių galai.
Komentuoti tekstą