Aplinkos dizainas

Kraštovaizdžio tipai

Kraštovaizdžio tipai

Kraštovaizdis, nepriklausomai nuo jo tipo, dizaino ar prigimties apima visą šalies teritoriją ir erdvę – miestus ir miestelius, kaimų vietoves, miškus ir vandenis, stipriai įtakoja visuomenės gyvenimą ir veiklą, jis yra tautinio identiteto pamatas ir gyvenimo kokybės dalis. Kraštovaizdžio savasties ir sampratos, kaip dinamiškai besivystančio reiškinio, suvokimas, jo apsauga, tvarkymas ir formavimas tenkinant ekonominius, socialinius, kultūrinius, ekologinius ir estetinius visuomenės poreikius yra vienas iš prioritetinių valstybės tikslų, nurodytų Nacionalinėje kraštovaizdžio dizaino strategijoje ir kituose šalies plėtros dokumentuose.

Kraštovaizdis – tai žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų ir reljefo, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvūnų organizmų) ir/ar antrapogeninių (archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų ir informacinio lauko) komponentų, susijusių medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys.

Vienas svarbiausių kraštovaizdžio bruožų, lemiančių jo identitetą, yra gamtinių procesų ir žmogaus ūkinės veiklos sąveikoje atsirandanti unikali kraštovaizdžio tipų teritorinė erdvinė mozaika. Todėl valstybės ir kraštovaizdžio dizaino specialistų tikslas yra išplėtoti kraštovaizdžio apsaugos, naudojimo, formavimo ir planavimo būdų įvairovę siekiant, kad visų tipų kraštovaizdis būtų formuojamas pagal darnaus (subalansuoto) vystymo principus, taptų kokybišku žmogaus ir gamtinės aplinkos sambūvio rezultatu, tenkinančiu gyvenamosios, darbo bei poilsio aplinkos kokybės reikalavimus. Sėkmingam visų šių tikslų realizavimui yra būtina pažinti patį kraštovaizdį, jo formavimosi ir vidinės struktūros ypatumus, išsiaiškinti visą egzistuojančią jo įvairovę.

Yra išskiriami šie kraštovaizdžio tipai:

• Gamtinis (natūralus arba subnatūralus) kraštovaizdis – gamtinių procesų įtakoje atsiradęs ir tebesiformuojantis kraštovaizdis, kurio raidai gamtiniai procesai daro esminę, o žmogaus veikla – minimalią įtaką (išlikę sąlygiškai natūralūs miškai, pelkės, vandens telkiniai);

• Kaimiškasis (antropogenizuotas, agrarinis) kraštovaizdis – dėl gamtinių procesų ir žmonių veiklos sąveikos susiformavęs ir svarbiausius gamtinės struktūros bruožus išsaugojęs kraštovaizdis (žemės ūkio naudmenos, ekstensyviai užstatyti kaimai);

• Miestiškasis (antropogeninis, urbanizuotas) kraštovaizdis (miestovaizdis) – žmogaus labai pakeistas, jo veiklos veikiamas, palaikomas ir vystomas kraštovaizdis (miestai, miesteliai, kompaktiškai užstatytų kaimų ir didelių techninių inžinerinių kompleksų teritorijos);

• Kultūrinis kraštovaizdis (tiek kaimiškasis, tiek miestiškasis) – žmogaus veiklos sukurtas ir jo sambūvį su aplinka a tspindintis kraštovaizdis;

• Funkcinis kraštovaizdis – tam tikros socialinės-ekonominės paskirties (funkcijos) prioritetą ir jam atitinkančią morfostruktūrą turintis kraštovaizdžio tipas;

Pažymėtina, kad kraštovaizdis nėra paprastas homogeniškas reiškinys ar objektas, o neabejotinai pats sudėtingiausias iš žmogaus bandomų pažinti žemiškųjų darinių, kurio esmei ir sampratai reikia daugelio įvairių mokslinių ir net meninių disciplinų patirties bei metodų.

Visuomenės poreikiams tenkinti aktualiausia yra architektūrinė – kraštovaizdžio architektūros, miškininkystės, urbanistikos bei kitose srityse besiformuojanti kraštovaizdžio tipizavimo bei kraštotvarkinė – teritorijų planavimo ir ūkinėje praktikoje nustatomų kraštovaizdžio teritorinių erdvinių bei tikslinio tvarkymo arealų metodologija, kurios pagrindu yra skiriami mūsų šalies kraštovaizdžio tipai bei jų struktūrinė įvairovė.

Apie autorių

Monika

Komentuoti tekstą

Komentuoti