Žiemos poilsiui parko rožės pradedamos ruošti jau vasaros pabaigoje. Rugpjūčio antroje pusėje nustojama laistyti, nebetręšiama trąšomis su azotu. Kalio ir fosforo trąšomis patręštos rožės, atvirkščiai, geriau pasirengia žiemai, sutvirtėja jų šaknys, maisto medžiagos kaupiasi storosiose šaknyse, šaknies kaklelyje ir stiebų apačioje, o ląstelės būna tirštesnės sultys, todėl krūmeliai ištveria didesnius šalčius.
Klysta tie rožių augintojai, kurie rožes gausiai tręšia mineralinėmis trąšomis (ypač su azotu) iki vėlyvo rudens. Tuomet jos ilgai auga, leidžia naujus ūglius, kurių raudoni stiebai ir lapai gražūs, bet minkšti ir vandeningi, nespėja sumedėti ir iššąla. Toks krūmelis skursta ir dažnai žūva.
Spalio pabaiga – lapkričio pradžia – geriausias laikas rožes genėti. Įvairių sodinių grupių rožės genimos skirtingai. Parko rožių iškarpomi tik seni, ligoti ir kreivi stiebai.
Įprastai rožės dengiamos lapkričio antroje pusėje arba net gruodį, kai ima nuolat šalti. Mažų šalnų jos nebijo, netgi tampa atsparesnės, pamažu pripranta prie žemos temperatūros. Tačiau parko rožės kolkas dar nedengiamos, tik pamulčiuojamos.
Be to, niekuomet negalima rožių uždengti aklinai arba per šiltai, nes pradeda pūti, o per atlydžius ar saulėtomis dienomis gali sušusti ir žūti. Dengti galima medinėmis dėžėmis, maišine medžiaga. Polietilenu geriau uždengti tik viršunes, o šonus palikti atvirus.
Besidriekiančių genėti beveik nereikia, tik nukarpomi ilgų, ištįsusių ūglių galai. Trečdaliu patrumpinami nesumedėjusių miniatiūrinių rožių stiebų galiukai.
Arbatinių – hibridinių rožių krūmelių paliekami 20-30 cm, floribundinių – 30-40 cm ilgio stiebai. Kamieninės rožės nukarpomos 20-25 cm iki skiepijimo vietos.
Vijoklinių rožių nereikia trumpinti, nes žydi antramečiai jų ūgliai. Iškarpomos tik senos, apdžiūvusios šakos. Gerai, kai nuo genėjimo iki uždengimo lieka apie keletą savaičių užgyti ir apdžiūti žaizdoms, nes šviežiai nupjautų ir iš karto uždengtų stiebų galai labiau nušąla.
Rudenį, po pirmųjų šalnų, daugumos rožių lapai dar žali, daug pumpurų su neišsiskleidusiais pumpurais. Tokios žiemai uždengtos šakos pašąla, lapai pūva, užsikrečia grybinėmis ligomis, todėl ruošiant parko rožes žiemai geriau tokių augalų lapus, žiedpumpurius ir žiedus nukarpyti, surinkti nukritusius ant žemės ir sudeginti.
Jeigu šilta, prieš uždengiant rožes ir žemę aplink galima nupurkšti vario preparatais (pvz., 1 proc. vario sulfato tirpalu).
Per anksti uždengtų parko rožių (kai dar daug stiebų nesubrendę) mediena būna minkšta ir neatspari šalčiui.
Parko rožių krūmeliai visai uždengiami, kai temperatūra nukrinta iki -5°C. Rožės apkaupiamos 20-30 cm žemių, sausų medžių lapų arba durpių sluoksniu.
Paskui uždengiama eglišakėmis. Jos gerai praleidžia orą, neprisigeria vandens, saugo nuo pelių.
Stiebinių rožių vainikai užklojami eglišakėmis ir aprišami. Vijoklinės rožės uždengiamos stačiomis ilgesnėmis eglių šakomis, kad neiššąltų krūmo apačia.
Lanksčios vijoklinės rožės nuimamos nuo atramų, nuleidžiamos ant žemės ir padedamos ant pagaliukų, kad stiebai nedrėktų. Paskui uždengiama eglišakėmis. Visos kitos neaukštos rožės uždengiamos paprastai.
Komentuoti tekstą