Ne visi augalai elgiasi kaip augalai! Kai kurie yra plėšrūs ir gaudo smulkius gyvūnėlius. Vabzdžiaėdžiai augalai išgyvena tik maitindamiesi vabzdžiais. Jie auga rūgštinėse pelkių durpėse, kur nedaug maistingųjų medžiagų, o ir esančias sunku pasisąvinti šaknimis. Todėl augalai “išrado” neįtikėtinai daug originalių būdų, kaip gaudyti muses ir kitus vabzdžius.
Nepaprastai įdomu stebėti šias gaudynes. Tačiau namuose vabzdžiaėdžiai augalai ilgai neišgyvena. Jiems reikia lietaus vandens ir pelkių drėgmės.
Geriausiai vabzdžiaėdžiai jaučiasi terariume.
Saulašarė
Saulašarės (Drosera) priklauso saulašarinių (Droseraceae) šeimai ir dar vadinamos viočiažolėmis. Labiausiai paplitusios apskritalapės (Drosera rotundifolia L.) ir ilgalapės saulašarės (Drosera anglica Seuds.) Apskritalapės saulašarės daugiametės, savaime auga Lietuvoje.
Jos turi 10-20 cm aukščio stiebą, lapai skrotelėje, prigludę prie žemės. Lapų lakšteliai apskriti arba ovalūs, iki 1.5 cm skersmens, su 1-7 cm ilgio lapkočiais. Iš viršaus lakšteliai apaugę liaukingais plaukeliais, kurių galuose blizga raudonos, stambokos, daugialąstės rutuliškos galvutės.
Siūliški prielapiai suauga su lapkočiais. Žiedkočiai 1-3, belapiai ir ploni. Saulašarių žiedai sutelkti kekiškuose žiedynuose, apsidulkina patys. Jų taurelių skiltys bukos, vainiklapiai pailgi ir atvirkščiai kiaušiniški, vainikėliai balsvai rausvi. Žiedai išsiskleidžia tik kelioms valandoms, kai šviečia ryški saulė. Vaisius – pailga dėžutė su rudomis sėklomis.
Apskritalapės saulašarės auga pelkėtose vietose, kur mažai azotinių medžiagų, todėl lapai gaudo vabzdžius – uodus, museles ir pan. Nutūpęs ant lapo vabzdys sudirgina liaukingus plaukelius, kurie išskiria lipnų skystį, panašų į pepsiną. Lapas ir plaukeliai užsiriečia, suvirškina grobį, paskui vėl išsitiesia. Norvegijoje saulašarių lapai naudojami pienui konservuoti ir pieno indams plauti. Mažalapės saulašarės (Drosera intermedia Hayne) įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.
Ąsotenis
Ąsoteniai (Nepenthes x chelsonii) kilę iš Madagaskaro ir Australijos rytinės pakrantės atogrąžų miškų. Jų ąsočiai – pakitę lapai – užauga tik labai geromis sąlygoms, kai užtenka šviesos.
Ant ąsočio dangtelio nektaro radęs vabzdys įropoja vidun, ieškodamas daugiau. Ten randa dar šiek tiek, bet tuo džiaugsmai ir baigiasi – muselė paslysta ant vaškinio paviršiaus ir nučiuožia augalo gerklėn.
Vabzdžio pasipriešinimas sužadina ąsotyje esančias liaukas, kurios išskiria stiprią rūgštį. Rūgštis per dvi dienas iš kambarinės musės palieka tik lukštą.
Ąsotenių negalima auginti ant palangės, nes čia jiems per sausa. Pasodinkite juos šiltame ir drėgname šiltnamyje arba kambaryje po stiklu (pvz. terariume). Jie gerai auga tik vidutiniškai apšviesti netiesioginių saulės spindulių. Laistykite lietaus vandeniu. Žemė visada turi būti drėgna, bet laidi, kad vanduo nestovėtų. Ąsoteniams tinka purus paparčio šaknų, kėnio žievės, rupių durpių ir (arba) kiminų mišinys.
Žiemą kai kurių rūšių ąsoteniai gali išgyventi net temperatūrai nukritus iki 10°C, bet geriau juos laikyti šiltai.
Tuklė
Tuklės (Pinguicula moranensis L.) savaime auga Europos durpynuose, bet jas rasti sunku. Šių augalų galima užsiauginti sode.
Kambaryje jos prisitaiko sunkiai, tačiau yra išimčių. Tai iš Centrinės Amerikos kilusios rūšys.
Vasarą tukles reikia gausiai laistyti lietaus vandeniu, jį pilkite į platų indą po vazonėliu.Garuodamas vanduo drėkina ir orą. Kitaip negu daugumai vabzdžiaėdžių augalų, tuklėms tinka žemė su trupučiu molio. Dar galima įmaišyti durpių ir šiek tiek smėlio.
Įstatykite augalą į vandens indą arba terariumą ant palangės ir saugokite nuo tiesioginės saulės. Tuklių žiedkočiai ilgi, žiedai rausvi, panašūs į našlaičių. Sezono pabaigoje ir žiemą žemė turi būti vidutiniškai drėgna. Vasariniai lapai su mažučiais plaukeliais lipniais galiukais žūva ir juos pakeičia žieminiai. Šie užauga perpus mažesni ir neišskiria lipnaus virškinamojo skysčio.
Saulašarės ir tuklės priklauso tiems vabzdžiaėdžiams augalams, kurių lapai gali užsivožti ar susiraityti. Kai ant tuklių lapų nutupia didesnis grobis, jie palengva užsiriečia.
Saracėnija
Saracėnijos (Saracenia flava) kilusios iš JAV Pietų.
Laibi, piltuviški saracėnijos lapai gaudo grobį ir kambaryje. Jie privilioja muses į savo ąsočius ir jas suvirškina. Augalas taip puikiai gaudo muses, jog dažnai perkamas kaip priemonė nuo musių. Pavasarį užauga neįprastos formos, iki 10 cm skersmens, žalsvai geltoni žiedai. Jie truputį panašūs į narcizą su į priekį atsikišusiomis uždaromis žiotimis.
Saracėnijas galima laikyti ant palangės, saulėkaitoje, bet per karščius rekomenduojama pridengti.
Laistykite lietaus vandeniu, jį pilkite į platų padėklą po vazonu. Žiemą laistykite taip pat, bet augalus laikykite šviesiai ir vėsiai (temperatūra neturi nukristi žemiau 5°C). Saracėnijoms persodinti tinka kiminų ir durpių mišinys su trupučiu smėlio.
Purpurinės saracėnijos (Saracenia purpurea) savaime auga nuo JAV iki Šiaurės Kanados. Jos dar skirstomos į šiaurines (Saracenia purpurea subsp. purpurea) ir pietines (Saracenia purpurea subsp. venosa) saracėnijas.
Parduotuvėse dažniausiai prekiaujama pietinėmis saracėnijomis, kurios žydi stambiais, purpuriškai raudonais žiedais. Jie labai įspūdingi
Sklendenis
Sklendeniai (Utricularia sandersonii) kilę iš Pietų Afrikos. Jų lapai miniatiūriniai, o žiedai vos didesnis negu 1 cm.
Paprastieji sklendeniai (Utricularia vulgare) auga vandenyje, o Sandersono (Utricularia sandersonii) – ant žemės. Pastarieji sodinami į durpių ir smėlio mišinį. Laistoma lietaus vandeniu iš apačios.
Vazoną su plačiu padėklu pastatykite ant palangės, augalus saugokite nuo tiesioginių saulės spindulių. Sklendeniui ir žiemą reikia drėgmės, o temperatūra neturi nukristi mažiau 5°C.
Jautrieji musėkautai
Jautrieji musėkautai (Dionaea muscipula J.Ellis) – saulašarinių šeimos gėlė kuri valgo muses, savaime auga JAV. Tai mažas, skrotelės formos vabzdžiaėdis augalas pailgais lapais, kurių galai panašūs į spąstus. Paliesti jie akimirksniu susiglaudžia. Šis augalas labai jautrus ir retai išgyvena namuose. Jam reikia drėgmės, žiemoja vėsiai ir šviesiai.
Komentuoti tekstą