Ruduo — vaismedžių ir vaiskrūmių sodinimo metas. Šilauoges sodinkite kuo anksčiau, kad prigytų naujoje vietoje ir pasiruoštų žiemai. Jei krūmelį nusipirksite vėlai rudenį, geriau jį prikasti, uždengti lapais, pjuvenomis ir taip palikti žiemoti, o pasodinti pavasarį. Ligų profilaktikai galima pridengtus augalus dar nupurkšti 0.25 proc. eupareno tirpalu.
Sodinkite dvimečius krūmelius su sveikomis vešliomis šaknimis ir stipriais sumedėjusiais ūgliais. Apžiūrėkite, ar nėra ligotų – parudavusių, dėmėtų šakučių, nes jauni augalai palyginti neatsparūs ligoms. Šilauogėms parinkite šiltą ir saulėtą vietą. Natūraliai įvairūs šilauogių genties augalai auga nederlinguose rūgščiuose dirvožemiuose. Jos labai jautrios drėgmės svyravimams dirvožemyje. Kad gerai augtų ir vystytųsi, vidutiniškai joms reikia 25-50 mm kritulių per savaitę.
Šilauogių sodinimas beveik nesiskiria nuo kitų sodo vaiskrūmių, sodindami kaskite maždaug 1 m skersmens ir 0.6 m gylio duobes ir pripilkite rūgštaus (pH 3.8 — 4.8) kraikinių durpių, smėlio ir pjuvenų mišinio. Kai dirva neutrali arba šarminė (pH daugiau kaip 5.5), šilauoges skursta ir nebedera. Jos nepakenčia užmirkusios žemės. Jeigu šaknys vandenyje mirksta ilgiau kaip 24 valandas, augalas gali žūti. Atstumas tarp krūmų – apie 1 m. Į duobę negalima berti jokių mineralinių trąšų.
Mulčiavimas — viena iš efektyviausių priemonių, kad šilauogės būtų sveikos ir gausiai derėtų. Mulčiui tinka durpės, pjuvenos, šiaudai, visai netinka kompostas, nes jis šarmina dirvą. Dėl mulčio žemė ilgiau neperdžiūva, bet ir neužmirksta, net jeigu ilgai lyga, pagerėja dirvos struktūra. Mulčiuotų šilauogių šaknys mažiau kenčia nuo didelių temperatūros svyravimų. Sausą ir karštą vasarą mulčiuotuoje žemėje palyginti vėsu, o šaltą žiemą – šilta. Be to, taip susodinus šilauoges mažiau auga piktžolės. Geriausiai mulčiuoti spygliuočių pjuvenomis. Tačiau šviežiose pjuvenose sparčiai dauginasi mikroorganizmai, kurie savo gyvybinei veiklai sunaudoja azotą. Todėl pjuvenomis mulčiuotoms šilauogėms azoto trąšų reikia daugiau.
Gerai tręšiamos šilauogės užaugina tvirtus skeletinius ir daugiau derančių ūglių. Tinkamiausias azoto šaltinis — amonio salietra ir amonio sulfatas. Azoto reikia kitų metų žiedinių pumpurų formavimuisi, ūglių augimui. Azotinių trąšų perteklius skatina vegetatyvinių ūglių augimą antroje vasaros pusėje, todėl jie nespėja subręsti, vėliau prinoksta uogos. Kai jų trūksta, prastai auga ūgliai, susmulkėja uogos. Azotinėmis trąšomis augalai tręšiami kovo — balandžio mėnesį (prieš pumpurų sprogimą) ir maždaug po 6 savaičių.
Fosforo trąšų šilauogėms reikia nedaug. Jomis tręšiama nuėmus derlių. Dėl kalio trąšų šilauogės dera gausiau, uogos būna stambesnės. Paprastai tręšiama kalio sulfatu, visai netinka kalio chloridas. Tręšiama nuėmus derlių arba anksti pavasarį (kartu su azotinėmis trąšomis) prieš pumpurų sprogimą. Tręšiant šilauoges svarbu, kad netrūktų drėgmės. Per sausras patręštus augalus būtina gerai palaistyti. Trąšos ant žemės paskirstomos tolygiai, nes išpiltos vienoje vietoje gali stipriai apdeginti šaknis (ypač amonio ir kalio sulfatai).
Šilauogės genimos žiemos pabaigoje. Negenimi augalai sutankėja, susmulkėja uogos. Išgenėti krūmai mažiau serga, užaugina daugiau ūglių, be to, vėliau žydi, todėl žiedų nenušaldo vėlyvos pavasario šalnos. Pirmiausiai išpjaunamos smulkios ir horizontaliai iš krūmo pagrindo išaugusios šakos, taip pat apdžiūvusios ir ligotos. Rudenį po stipresnių šalnų šilauogių lapai pasidaro purpuriniai ir puošia sodą iki žiemos.
Mėlynos šilauogių uogos prinoksta ne vienu metu. Pirmą kartą skinama, kai prinoksta apie trečdalis derliaus. Viskas nuskinama per 2-3 kartus, maždaug kas 2 savaitės. Nokstančios uogos pirmiausiai nusidažo tamsiai violetine spalva, vėliau pamėlynuoja. Šilauogės prinokusios, kai nusidažo mėlynai ir dar praeina 7-10 dienų. Uogos malonaus skonio, jas tinka vartoti šviežias ir perdirbtas. Galima konservuoti panašiai kaip mėlynes, šaldyti, gaminti įvairius patiekalus. Greitai užšaldytos šilauogės geriau išsaugo maistines savybes negu braškės ar žemuogės. Beje, ir šviežios sausu oru surinktos uogos puikiai laikosi vėsioje patalpoje.
Vitamino C šilauogėse nedaug – apie 20 mg/100 g, bet yra citrinos, obuolių, gintaro ir kitų organinių rūgščių. Šios uogos ypač turtingos kaliu, taip pat kalciu, magniu, įvairiais mikroelementais — yra cinko, vario, geležies. Jose labai daug antocianų ir fenolinių junginių, kurie gydo sklerozę ir uždegimus.
Šilauogių uogas verta valgyti, jeigu sergate ateroskleroze, hipertonine liga, reumatu, kai sutrikusi vidaus sekrecijos liaukų veikla. Japonų duomenimis, valgant šilauoges mažiau pavargsta akys dėl kompiuterio. Liaudies medicina rekomenduoja šilauoges vartoti ir tuomet, kai karščiuojama, kamuoja žarnyno uždegimai.
Komentuoti tekstą