Bugienis

Augalas Bugienis (Ilex) vakarų Europoje ne mažiau populiarus negu mūsų paprastosios eglės. Visžalių šakučių vainikėliais puošiamas šventinis stalas, durys ir net kalėdinės dovanėlės. Senovės keltai, baltai, skandinavai ir slavai tikėjo, jog bugienis išvaro velnią, o bugienio, amalo ir šermukšnio vainikai laimina trobą ir jos gyventojus.

Pietų ir Vakarų Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Mažojoje Azijoje savaime augantys paprastieji arba aštrialapiai bugieniai ( Ilex aquifolium) šalčiui vidutiniškai atsparūs. Jiems reikia parinkti pusiau saulėtą užuovėją, labai šaltą žiemą būtinai mulčiuoti, storai aprišti eglišakėmis ar šiaudais. Švelnesnėmis žiemomis arba po sniegu (kaip šiemet) puikiausiai peržiemoja (nelygu regionas). Jie puikiai jaučiasi vazonuose, tuomet vasarą laikomi lauke, o prieš šalčius pernešama į šviesų rūsį arba vėsų žiemos sodą.

Bugieniai – visžaliai krūmai arba medeliai trumpomis tankiomis šakutėmis. Lapai iki 7 cm ilgio, banguotu ir stambiai dantytu pakraščiu. Žiedeliai balti, kvapnūs, vaisiai apvalūs, iki 1 cm skersmens, ryškiai raudoni, kybo ant kero visą žiemą. Dažniausiai auginami `Blue Maid`, `Blue Angel`, `Blue Prince`, `Golden Princess` ir `Blue Princess` aštrialapiai bugieniai. Dauguma subrandina raudonas, o `Golden Princess` bugieniai – geltonas uogas. Neseniai išvestas šalčiui atsparus paprastojo ir korėjinio raukšlėtalapio bugienio hibridas Ilex x meservae . Galbūt netrukus jis pasirodys ir Lietuvoje.

Auga lėtokai, pakenčia paunksmę, juos galima karpyti, formuoti. Šie augalai nemėgsta tiesioginės saulės, gerai jaučiasi pusiau pavėsyje. Sodinami į lengvą, drėgną ir puveningą lapinę žemę. Paprastą daržo žemę arba pirktinį substratą galima sumaišyti su lapuočių medžių miško paklote, bugieniams tai labai patinka. Juos reikia saugoti nuo svilinančios saulės, ypač žiemą ir ankstyvą pavasarį, o karštą vasarą dažnai laistyti. Vazone augantys bugieniai nepakenčia perdžiūvimo. Standžios ir lanksčios bugienių šakelės nuskintos ilgai nevysta be vandens, todėl iš jų rišamos girliandos.