Geltonai žydintis pupmedis

Darželinis pupmedis (Laburnum anagyroides Medik.) savaime auga Centrinėje ir Pietų Europoje. Tai aukštas vazos formos krūmas, o kartais medelis iki 5 m aukščio ir panašaus pločio. Ūgliai stori, žalsvi, lapai trilapiai, žiedai – ankštiniams augalams būdingos drugio formos (kaip žirnio ar pupelės), skaisčiai geltoni. Gausios iki 30 cm ilgio nusvirusios kekės, tankiai nusagstytos apie 2 cm skersmens žiedais, puošia augalą gegužės pabaigoje – birželio pradžioje apie tris savaites. Pavienių žiedų pasitaiko ir liepos mėnesį. Vaisiai – neišvaizdžios nedidelės rudos ankštys su viena arba keliomis sėklomis.

PupmedisPupmedžiai auga palyginti lėtai, žydi nuo 4-8 m. amžiaus. Šaknijasi giliai (juk tai sausokų vietų augalas), todėl iškasant net ir jaunus 2-3 m. amžiaus augalus tenka rausti iki 0.5 m ir giliau. Vyresni augalai persodinimą sunkiai ištveria, nes neišvengiamai nukertamos šaknys.

Dirvai nereiklūs, bet nemėgsta stovinčio vandens ir rūgščių dirvožemių. Nederlingose dirvose pavasarį naudinga patręšti kompleksinėmis trąšomis. Gausiai žydi tik atvirose, saulėtose vietose. Užterštam orui, sausrai, ligoms ir kenkėjams atsparūs, jautroki šalčiui – po šaltų žiemų gali nežydėti, ypač Rytų Lietuvoje.

Kaip ir visus ankštinius augalus, pupmedžius mėgsta ir žiemą neretai apgraužia kiškiai. Dauginama sėklomis ir vasaros auginiais, bet jie šaknijasi sunkokai. Sėjama rudenį arba per žiemą stratifikuojama ir sėjama pavasarį. Vienerių metų amžiaus sėjinukai išpikuojami – taip sutrumpėja pagrindinė šaknis ir formuojasi platesnė šaknų sistema, dėl to augalus lengviau persodinti. Pupmedžiai nemėgsta genėjimo, todėl išpjaunamos tik nesveikos, nušalusios ar išlūžusios šakos. Būtinu atveju galima išpjaustyti senas šakas ankstyvą pavasarį. Visos augalo dalys, ypač sėklos, suvalgytos nuodingos, o liesti galima be baimės.

Pupmedžio žiedai
Darželinis pupmedis kieme