Dekoratyviniai klevai

Spalvingas, dinamiškas, gyvybe ir įvairove spinduliuojantis klevų pasaulis

Žali, bronziniai, rausvi ar tamsiai raudoni besiskleidžiantys lapai, gausūs geltoni ar žalsvi medumi kvepiantys žiedai pavasarį, vešli žaluma arba sodrus lapų purpuras vasarą, spalvų siautulys ir žaismingi krintančių vaisių suktukai rudenį, tamsių šakų grafika balto sniego fone, o kartais ir spalvinga ar subtiliai raštuota žievė žiemą… Tiems, kurie moka pastebėti grožį, klevai jo negaili visus metus. Skirtingų rūšių klevai tuo pačiu metu gali būti visai nepanašūs – aukšti stuomeningi medžiai ir mažučiai bonsai medelius primenantys nykštukai, dideli penkiakampio formos žali lapai ir smulkutis vyno spalvos “nėrinių” ažūras, balsvai žalsvi, vos pastebimi žiedeliai ir ryškūs purpuriniai žiedlapiai… Tik vaisiai visų panašūs – po du sukibę sparnavaisiai, bet ir jie dydžiu, forma, spalva ir pan.

Klevai jau labai seniai auginami kultūriniuose želdynuose, ypač Japonijoje, kur pagal šimtametes tradicijas jie vieninteliai gali būti spalvoti vasarą; visi kiti augalai privalo būti žali. Dėl daugybės aukščio, spalvų ir formų klevai tinka įvairiausiems želdynams ir įtinka įvairiausiems skoniams.

Natūraliai klevai paplitę Šiaurės pusrutulyje, o Indonezijoje jie auga iki pusiaujo. Daugelyje regionų yra po keletą rūšių klevų, bet miškuose jie nedominuoja. Po keletą rūšių auga Šiaurės Vakarų, Centrinėje ir Pietvakarių Europoje, taip pat Filipinuose ir Indonezijoje (visžaliai klevai), po keliolika – Balkanuose, Kaukaze ir Šiaurės Amerikoje, po keliasdešimt – Centrinėje bei Rytų Azijoje, ypač Himalajuose, kur klevų pasitaiko net 3 km aukštyje. Iš viso suskaičiuojama apie 150 klevų rūšių. O prisiminus, kad daug rūšių dar skirstomos į du ar daugiau porūšių, ir kad nemažai rūšių turi po keletą ar keliolika kultivarų, o kai kurios – po kelias dešimtis ar net šimtus (lyderis, be abejo, yra plaštakiškasis klevas – dabar suskaičiuojama daugiau kaip 1000 jo kultivarų!) – galva sukasi nuo tokios įvairovės…

Paprastasis klevas prie namoLietuvoje tik paprastasis klevas (Acer platanoides L.) auga savaime, dar kelių rūšių klevai dažni parkuose ir kituose želdynuose, o botanikos soduose, arboretumuose priskaičiuojama apie 40 rūšių, 15 porūšių bei varietetų ir beveik 40 kultivarų. Šie skaičiai nuolat kinta – augalais prekiaujančios firmos bei sodininkystės entuziastai jų vis daugiau atsiveža iš Vakarų šalių, paskui dalis augalų žūva dėl nepalankių sąlygų arba netinkamos priežiūros, ir juos vėl pakeičia kiti.

Gera žinia ta, kad dekoratyviniai klevai neblogai prisitaiko prie sąlygų ir jiems nereikia ypatingos priežiūros. Svarbu parinkti ne per sausą, bet ir neužmirkstančią, laidžią ir purią žemę – klevai skursta, jeigu jų šaknims trūksta oro. Sunki, molinga dirva pagerinama rupiomis durpėmis, smėliu, kompostu, pomedžiai kasmet mulčiuojami. Lengvuose priesmėliuose gali pritrūkti drėgmės bei maisto medžiagų, todėl juos taip pat reikėtų pagerinti kompostu, vėliau kasmet mulčiuoti, tręšti, o prireikus ir laistyti. Daugumai klevų tinka silpnai rūgšti, neutrali ar truputį kalkinga dirva, tik Klevo lapaiRytų Azijos rūšims (japoninis, plaštakiškasis, pseudiziboldo, rudagyslis, mandžiūrinis klevai), o ypač jų kultivarams reikia rūgštokos (pH 5.5-6.5), būtinai purios, derlingos ir drėgnokos dirvos. Klevai gerai auga ir atviroje vietoje, ir pusiau šešėlyje, bet raudonlapius, geltonlapius bei margalapius augalus geriau auginti saulėje, kad spalva būtų ryškesnė. Net mūsų paprastieji klevai, augantys saulėje, giedrą rudenį būna spalvingesni. Gerose sąlygose ligos ir kenkėjai didelės žalos nepadaro. Jaunus ūglius ir lapus neretai užpuola amarai. Paprastasis klevas, o kartais ir trakinis bei plaštakiškasis, rėgnesniais metais nukenčia nuo miltligės.

Dekoratyvinius klevus paprasčiausia dauginti sėklomis. Sėjama vasarą arba rudenį, kol šviežios. Rudenį nepasėjus, per žiemą reikėtų laikyti vėsiai (0-4°C) ir drėgnai, pvz., rūsyje, arba stratifikuoti ir sėti pavasarį. Dalis, kartais ir nemaža, sėklų būna neišsivysčiusios ir nedygsta. Kultivarai dauginami vegetatyviai. Paprasčiausia dauginti atlankomis: atlenkti šaką, paguldyti į negilų griovelį, pritvirtinti mediniais kuoliukais, užkasti ir palikti dvejiems metams. Įsišaknijusi šaka nukertama nuo pagrindinio augalo, iškasama ir persodinama. Kai kuriuos klevus (totorinis, uosialapio ir plaštakiškojo klevo kultivarai) galima padauginti vasaros auginiais, bet besišaknijantys sodinukai jautrūs grybinėms ligoms. Rekomenduojama naudoti augimo stimuliatorius, tinkamai drėkinti ir šildyti gruntą. Dažniausiai klevai dauginami skiepijimu (paprastai akiuojama), tik svarbu parinkti tinkamus poskiepius.

Paprastąjį klevą (Acer platanoides L.) turbūt pažįsta visi, o štai jo kultivarus pamatysi ne kiekviename parke. Raudonlapis paprastasis klevas ‘Crimson King’ žavi sodria purpurine spalva, kuri nesikeičia nuo pavasario iki rudens. Apie 5-10 proc. šio kultivaro sėjinukų lapai bus tokios pačios spalvos, dalies – švelnesni arba ryškesni, bet dauguma – žali. Neretai auginamas ir margalapis ‘Drummondii’ klevas, kurio lapai su plačiu gelsvai baltu apvadu. Šis kultivaras dauginamas tik skiepijimu. Senuose parkuose pasitaiko paprastasis klevas ‘Dissectum’ beveik iki pamato sukarpytais lapais, ‘Schwedleri’ – rausvais lapais pavasarį, ir ‘Reitenbachii’ – tamsiai raudonais rudenį, taip pat rutuliškas ‘Globosum’. Vakarų Europos miestų želdynuose auginami ir kitokie paprastieji klevai: ‘Cucullatum’ – vėduokliškais lapais ir riestomis skiaučių viršūnėmis, ‘Lorbergii’ – giliai karpytais lapais, ‘Deborah’, ‘Meyering’ ir ‘Charles Joly’ – pavasarį raudonais lapais. Populiarūs siauralajai ‘Columnare’ ir ‘Erectum’, raudonlapiai ‘Crimson Sentry’, ‘Royal Red’, margalapis ‘Walderseei’ ir nemažai kitų klevų, kurie skiriasi aukščiu, vainiko ir lapų forma, lapų spalva.

Platanalapis klevas (Acer pseudoplatanus L.) savaime auga žemyninėje Vidurio ir Vakarų Europoje. Lietuvoje nuo seno mėgiamas ir vadinamas jovaru, dažnas parkuose ir sodybose. Pasitaiko savaiminių sėjinukų. Aukštas, vešlus ir plačiašakis medis didžiuliais ilgakočiais lapais dabar sodinamas retai, labiau mėgiami jo kultivarai. Labiausiai pas mus paplitęs ‘Atropurpureum’ platanalapis klevas tamsiai žaliais lapais iš viršaus ir raudonai violetine apačia. Jis gerai dauginasi sėklomis ir gerose salygose plinta pats. Nedideliu medeliu augantis ‘Brilliantissimum’ žavi lapų spalvos kaita – besiskleidžiantys jie auksiniai, rausvai ir žaliai margi, vėliau žalsvai geltoni, vasarą – šviesiai žali, o rudenį vėl auksiniai. Vienas spalvingiausių – ‘Nizetii’, kurio lapai iš apačios purpurinio atspalvio, o iš viršaus ryškiai šviesiai žaliai ir gelsvai margi. Panašus ir ‘Leopoldii’, kurio lapų apačia žalia. Lietuvoje dar neteko matyti ‘Prince Camille de Rohan’ klevo raudonai margais lapais ir labai plačia laja, ‘Simon Louis Freres’ – gelsvai margais, ‘Spring Glory’ – pavasarį bronziniais ir rausvais lapais, taip pat ‘Prinz Handjery’ bei ‘Leat‘s Cottage’ klevų.

Trakinis klevas (Acer campestre L.) savaime auga daugelyje Europos kraštų, Pietvakarių ir Vakarų Azijoje bei Šiaurės Afrikoje. Pas mus jis dažnai auginamas gyvatvorėse. Dažniausiai tai aukštas krūmas arba 6-12 m aukščio medelis. Penkiaskiaučiai lapai rudenį nusidažo geltonai. Lietuvoje dažnai auginami krūmai originalia stora kamštine žieve. Anksčiau jie buvo išskiriami kaip atskiras taksonominis vienetas Acer campestre f. suberosum, bet dabar laikomi tais pačiais trakiniais klevais. Žinoma keletas kultivarų margais lapais (‘Pulverulentum’, ‘Karnival’, ‘Albomaculatum’, ‘Albovariegatum’), taip pat rutuliška (‘Nanum’), svyrančia (‘Green Weeping’) arba glausta (‘Evelyn’) laja, geltonais (‘Postelense’) bei raudonais (‘Royal Ruby’, ‘Red Shine’) lapais.

Cukrinis klevas (Acer saccharum Marshall) – Šiaurės Amerikoje paplitęs paprastojo klevo atitikmuo. Panašus aukščiu, vainiko ir lapų forma bei rudens spalvomis, bet skiriasi labai saldžia sula. Cukraus gavyba buvo tokia svarbi Kanados ekonomikai, kad cukrinio klevo lapas pavaizduotas šios šalies vėliavoje. Sukurta keletas kultivarų siaura glausta (‘Newton Sentry’, ‘Temple‘s Upright’, ‘Slavin‘s Upright’) ir plačia tankia (‘Commemoration’, ‘Legacy’) laja.

Sidabrinis klevas (Acer saccharinum L.) – labai aukštas (iki 40 m tėvynėje Šiaurės Amerikoje ir iki 25 m Lietuvoje) medis reta ažūrine laja. Lapai iki 15 cm ilgio ir skersmens, giliai plaštakiškai skiautėti. Iš viršaus jie žali, iš apačios – beveik balti, kai nuo staigaus vėjo šuoro lapai pasisuka, visas medis tvyksteli sidabru. Mūsų parkuose sidabrinis klevas palyginti dažnas, kaip ir jo kultivaras ‘Wierii’ ilgomis svyrančiomis šakomis ir dar giliau suskaldytais lapais. Kai kur auginamas ir ‘Lutescens’ gelsvais lapais.

Uosialapis klevas (Acer negundo L.) natūraliai paplitęs Šiaurės Amerikoje, dažniausiai upių pakrantėse. Tai nelabai aukštas (10-15 m), dažnai daugiakamienis medis plačia laja ir plunksniškais lapais, sudarytais iš 3-7 lapelių. Pavasarį medį labai puošia žiedų kuokštai su daug ilgų nusvirusių kuokelių. Anksčiau Lietuvoje uosialapius klevus sodino dažnai, o dabar jis apšauktas “piktžole”, nes plinta savaime ir nustelbia vietinių rūšių augalus; be to, nėra ilgaamžis. Šį klevą labai tinka sodinti dykvietėse, kur prastai auga kiti sumedėję augalai. Uosialapio klevo kultivarai puošnūs, juos nesunku auginti ir jie savaime neplinta. Tai ‘Violaceum’ melsvais jaunais ūgliais, ‘Variegatum’ – plačiu balsvu lapų apvadu, ‘Crispum Variegatum’ – baltu riestu lapų apvadu, ‘Auratum’ – skaisčiai geltonais lapais, ‘Aureomarginatum’ – gelsvu lapų pakraščiu ir naujausias bei gražiausias ‘Flamingo’ – baltai ir rausvai margais lapais. Visi šie augalai mažesni už tipinį uosialapį klevą, dažniau auga krūmais. Neblogai dauginasi vasaros auginiais.

Mandžiūrinis klevas (Acer mandshuricum Maxim.) – vienas iš Azijos klevų grupės su sudėtiniais trilapiais lapais. Neaukšti medeliai arba krūmai žaliais lapais ir ilgais raudonais lapkočiais savaime auga Korėjoje ir Mandžiūrijoje. Rugsėjo mėnesį lapai nusidažo raudono vyno spalva ir greitai nukrinta, o šakas dar ilgai puošia daug sparnavaisių.

Popieržievis klevas (Acer griseum (Franch.) Pax), augantis centrinėje Kinijos dalyje. Truputį aukštesnis už mandžiūrinį klevą, taip pat skiriasi lapų forma ir spalva rudenį (oranžiniai raudoni). Labiausiai šis klevas traukia akį originalia, ryškiai ruda ir plona besilupančia žieve. Gaila, kad visus trilapius klevus labai sunku padauginti – gyvybingų sėklų mažai, auginiai ir skiepai beveik neprigyja.

Totorinis klevas (Acer tataricum L.) ir ginalinis (anksčiau laikytas atskira rūšimi, o dabar – totorinio klevo porūšiu Acer  tataricum L. ssp. ginnala (Maxim.) Wesm.) klevai – vieni dažniausiai auginamų Lietuvoje introdukuotų klevų. Šie iš Azijos kilę iki 6-10 m aukščio medeliai ar krūmai kiaušiniškais, mažai skiautėtais lapais ir žalsvai baltais, vėlai (gegužės pabaigoje – birželį) išsiskleidžiančiais žiedais. Totorinio klevo lapai ir rudenį beveik nepakeičia spalvos, o ginalinio nusidažo ryškiais raudonais atspalviais. Žinomi keli ginalinio klevo kultivarai – žemaūgis ‘Durand Dwarf’ ir rudenį labai spalvingi ‘Fire’ bei ‘Flame’.

Žaliažievis klevas (Acer tegmentosum Maxim.) savaime auga Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Mandžiūrijoje ir Korėjoje paupiuose ir kalnų šlaituose. Nedidelis (iki 10 m aukščio) daugiakamienis medis išsiskiria melsvai žalsvais jaunais ūgliais, žalia, baltai dryžuota senesnių šakų žieve ir įdomios formos, beveik šešiakampiais lapais. Panašūs (vadinamieji “gyvatžievia”) – pensilvaninis (Acer pensylvanicum L.) iš rytinės Šiaurės Amerikos dalies ir rudagyslis (Acer rufinerve Sieb. et Zucc.) klevas iš Japonijos. Juos nesunku padauginti sėklomis.

Apskritalapis klevas (Acer circinatum Pursh) — vienintelis iš 11 plaštakiškųjų klevų rūšių grupės, natūraliai paplitęs ne Rytų Azijoje, bet Šiaurės Amerikoje. Tai vidutinio dydžio arba nedideli medžiai, arba aukšti krūmai su plaštakiškai suskaldytais lapais, kurie rudenį nepaprastai ryškūs. Apskritalapio klevo lapai negiliai septynskiaučiai arba devynskiaučiai, o nemaži (apie 1 cm skersmens) svyrantys žiedai su ryškiais raudonais taurėlapiais. Rudeniop medeliai pasipuošia raudonais sparnavaisiais, o vėliau — švytinčiais oranžiniais ir raudonais lapais.

Japoninis klevas (Acer japonicum Thunb.) — lėtai augantis krūmas, kilęs iš Japonijos. Lapai truputį giliau suskaldyti negu apskritalapio klevo, žiedai sutelkti ilgose svyrančiose kekes. Sukurta apie 10 šio klevo kultivarų, kurie skiriasi aukščiu, lapų karpytumu ir spalva. Visi japoniniai klevai rudenį nepaprastai spalvingi. Deja, jie palyginti jautrūs šalčiui ir pavasario šalnoms, todėl reikia parinkti tinkamą vietą auginti ir labai rūpestingai prižiūrėti.

Plaštakinis klevas (Acer palmatum Thunb.) ir tūkstančiai jo kultivarų, kurių dauguma sukurta ir auginama tik Japonijoje. Šis klevas plačiai paplitęs Japonijoje, Korėjoje, Taivane bei Rytų Kinijoje, kur buvo auginamas jau prieš tūkstantį metų.

Natūraliose sąlygose plaštakinis klevas auga krūmu arba iki 10 m aukščio medeliu. Lapai 5-10 cm ilgio ir skersmens, plaštakiškai penkiaskiaučiai, smulkiai dantytu pakraščiu. Šakelės žalsvai arba pilkai rusvos. Žiedai smulkūs, su raudonais taurėlapiais ir balsvais vainiklapiais. Sparnavaisiai maži, iki 1 cm ilgio.

Kultivarai skiriasi aukščiu ir forma, šakelių ir sparnavaisių spalva, o labiausiai — lapų dydžiu, forma, margumu, vasaros ir rudens spalvomis. Visi kultivarai dabar skirstomi į 7 grupes, kai kurios dar į keletą pogrupių. Platūs krūmai horizontaliomis arba svyrančiomis šakomis ir žemaūgiai bonsai formos medeliai, koralų raudonumo ir skaisčiai žalios šakelės, į smulkučius siūlelius suskaldyti ir beveik apskriti žali ir raudoni, alyviniai ir geltoni, purpuriniai ir bronziniai, taškuoti ir dėmėti lapai… — tai daugiau, negu galima įsivaizduoti. Daugelis jų gali augti ir Lietuvoje. Jiems reikia saulės ryte ir vakare, o vidurdienį – pavėsio, saugoti nuo vėjo (ir žiemą, ir vasarą) ir šalnų. Žiemai pomedžiai mulčiuojami, o krūmai lengvai uždengiami. Šie klevai auga gana lėtai. Dauginami vegetatyviai – skiepijami į plaštakinį klevą ir auginiais. Įvairių kultivarų sėklų daigumas labai skiriasi; sėjinukai gaunasi nevienodi.