Gėlė Astilbė

Astilbė – uolaskėlinių (Saxifragaceae) šeimos daugiametis šakniastiebinis žolinis augalas. Šiuo metu Astilbe genčiai priklauso 39 rūšys, savaime augančios Rytų Azijoje, Tolimuosiuose Rytuose ir pietrytinėje JAV dalyje (Japonijoje – 20, Kinijoje, Taivanyje, Mandžiūrijoje, Himalajuose – 14, Korėjoje, Indijoje, Filipinuose, Javos salyne, Nepale – 5).

Dauguma laukinių rūšių astilbių auga upių, upelių pakrantėse, drėgnuose plačialapių miškuose, musoninio klimato zonoje, kur vyrauja drėgni, šilti orai, o vidutinė metų temperatūra – 18-20°C.
Kultūrinės veislės sukurtos daugiausiai iš Kinijoje natūraliai augančių kininių ir Dovydo, Japonijoje augančių japoninių, Tunbergo ir paprastalapių astilbių.

Darželinė astilbė (Astilbe arendsii Arends) – selekcinės kilmės hibridas, sukūrtas iš įvairių laukinių rūšių: A. astilboides, A. japonica, A. davidii ir A. thunbergii.
Tai daugiamečiai augalai su tvirtais, medėjančiais, šakotais šakniastiebiais. Šaknys virvinės. Stiebai kartu su žiedynu užauga 50-100 cm aukščio. Lapai sudėtiniai, dukart plunksniški, tamsiai žali, žali ir rausvi, blizgantys. Maži įvairių spalvų (balti, kreminiai, rožiniai, rožiškai alyviniai, raudoni, gelsvi) žiedeliai sutelkti dideliame puriame šluoteliniame žiedyne. Žydi liepos – rugpjūčio mėn., kai kuriais metais ankstyvųjų veislių astilbės pražysta jau birželio pabaigoje. Žydi apie 3 savaites. Sėklas subrandina. Žiemoja nedengtos.

Japoninė astilbė (Astilbe japonica (C. Morren et Decne.) A. Gray) kilusios iš Japonijos salos Sikoku. Užauga 30-60 cm aukščio. Lapai tamsiai žali, blizgantys.Žiedai balti, žiedynas – 10-15 cm ilgio šluotelė. Pražysta birželio pabaigoje ir žydi apie 20-25 dienas. Išvesta veislių su įvairių spalvų žiedais. Sėklas subrandina. Žiemoja nedengtos.

Kininė astilbė (Astilbe chinensis (Maxim.) Franch. et Sav.) natūraliai auga Kinijos, Pietų Japonijos, Tolimųjų Rytų, Mongolijos plačialapiuose miškuose, miško aikštelėse, kalnų upelių pakrantėse. Gėlininkai labai vertina žemaūgę kiniškosios astilbės formą (A. chinensis var. Pumila hort.).
Tai 15-100 cm aukščio augalai. Šakniastiebis medėjantis, tamsiai rudas. Stiebiniai lapai su trumpais lapkočiais. Apatiniai dukart plunksniški, iš apačios matiniai, iš viršaus – blizgantys, plaukuoti. Žiedynas – 10-30 cm ilgio siaura, tik apačioje išsišakojanti šluotelė. Žiedai rausvai violetiniai, rečiau balti. Žydi rugpjūčio – rugsėjo mėn. Sėklas sunokina. Žiemoja nedengtos.

Tunbergo astilbė (Astilbe thunbergii (Siebold et Zucc.) Miq.) panašios į paprastuosius arunkus. Paplitusios visoje Japonijoje, auga saulėtuose slėniuose. Užauga net iki 100 cm. Stiebas su 2-3 lapais, jie sudėtiniai, 2-3 kartus plunksniškai suskaldyti. Žiedynas – puri, plati, svyranti šluotelė. Žiedai balti ar šviesiai violetiniai, rausvi. Žydi liepos – rugpjūčio mėn. Sėklos subręsta. Žiemoja nedengta.

Gėlė astilbė mėgsta drėgną žemę, orą ir pavėsį, todėl sodinamos prie vandens telkinių, dirvose, kur aukštai gruntinis vanduo. Jeigu drėgmės užkanka, astilbės gali augti ir saulėtoje vietoje. Ypač joms svarbi drėgmė žemės paviršiuje, kur vystosi kerą maitinančios pridėtinės šaknys.

Dirvoms nereiklios – gerai auga įvairios mechaninės sudėties, gerai įdirbtose, sukultūrintose, pūdiniu patręštose dirvose (pH 5,5-6,5).

Astilbės dauginamos sėklomis, atželiančiais pumpurais su šakniastiebio dalimimis, kero dalimis, įšaknydintais šakniastiebiais. Sėklomis dažniausiai dauginamos rūšinės astilbės, veislės – vegetatyviai. Astilbės neblogai užmezga, tačiau ne visada subrandina sėklas. Jos labai smulkios. Sėjama kovo – balandžio mėn. į dėžutes, samaninių durpių ir smėlio (3:1) mišinį. Sėklos neužberiamos. Sudygsta po 3-4 savaičių, auga lėtai ir metų pabaigoje suformuoja nedidelę lapų skrotelę. Į lauką geriausia persodinti tik kitą pavasarį.

Astilbės persodinamos pavasarį arba rudenį. Kerai dalijami taip, kad kiekvienoje dalyje būtų po 2-3 augimo pumpurus, keletą gerai išsivysčiusių šaknų ir dalis jauniausio šakniastiebio. Sodinama negiliai, 20-30 cm atstumais. Augimo pumpurai užberiami 3-5 cm storio žemės sluoksniu. Jeigu astilbes planuojate sodinti didesnėmis grupėmis ir nepersodintas auginti 6-10 metų, sodinama rečiau, kas 40-50 cm. Paprastai jos persodinamos kas 5-6 metai, nes vėliau sutankėja keras ir susmulkėja žiedynai.

Astilbių šakniastiebis kasmet priauga po 4-5 cm, todėl augimo pumpurai ir maitinančios pridėtinės šaknys kero viršuje iškyla į žemės paviršių, kur trūksta drėgmės, ir augalas pradeda skursti. Pašaknes kasmet reikia mulčiuoti pūdiniu arba išsivėdinusiomis durpėmis. Mulčias sulaiko drėgmę, stelbia piktžoles, mažiau svyruoja dirvos temperatūra, o žemė nesupuola. Mulčiuotos astilbės geriau žiemoja.

Astilbes galima dauginti ir pumpurais, kurie susiformuoja ant jaunų šakniastiebių. Jie atskiriami anksti pavasarį, kai ūgliai 4-8 cm ilgio. Nuo kero nupjaunama ne daugiau kaip 25-30 proc. visų augimo pumpurų su šakniastiebio dalimi. Sodinama dėžutėse arba inspektuose į durpių ir smulkios skaldos (santykiu 3:1) mišinį. Įsišaknija per 45-50 dienų. Rudenį arba kitų metų pavasarį jauni augaliukai persodinami į nuolatinę vietą.

Astilbės atsparios šalčiams ir ligoms, bet jas puola kenkėjai – paprastoji seiliūgė ir žemuoginiai bei gumbiniai nematodai.
Želdynuose įvairių veislių astilbių grupės sodinamos netoli krūmų, ypač šviesiais lapais, arba šalia ir tarp įvairių spygliuočių. Daugiamečių gėlių gėlynuose tradiciniai astilbių kaimynai – arunkai, melsvės, paparčiai, vilkdalgiai, notros ir puikieji šilokai. Su astilbėmis dera širdžialapės bergenijos, heicheros, tiarelės, kai kurie snapučiai, šluoteliniai flioksai, aukštaūgiai ir žemieji katilėliai.

Astilbių priešakyje gali augti dauguma pavasarį žydinčių kiliminių augalų – įvairių rūšių uolaskėlės, rūteniai, įvairios vaisginos, vaistučiai, pavasariniai poraičiai. Prie astilbių arba netoli jų dera aukštesnės pavasarį arba vėliau žydinčios gėlės: raktažolės, laumenės, žiognagės, rudgrūdėlės, burbuliai, grakštieji epimedžiai. Harmonijos suteiktų atokiau pasodinti arunkai, blakėžudės.