Davido budlėja
Drugelių bei kolibrių krūmais, vasarinėmis alyvomis, oranžine akimi ir kitais poetiškais vardais vadinama budlėja (Buddleja L.). Vasarai pabaigoje spalvingi ir kvapūs, į alyvų kekes panašūs budlėjų žiedynai privilioja daugybę drugelių (o tropikuose – ir kolibrių). Dažnas, pamatęs budlėjas tokiu metu, jomis susižavi ir ryžtasi auginti. Ar tai sunku? Visai ne, jeigu žiemos nešaltos.

Budlėja (krūmas)Gentis pavadinta 17 am. vienuolio ir botaniko Adam Buddle garbei. Į Angliją pirmosios budlėjos atvežtos 1774 metais. Iš maždaug 100 rūšių budlėjų dauguma paplitusios Azijoje, ypač Kinijoje, bet pirmoji Vakarų Europą pasiekusi rūšis – rutuliškoji budlėja (Buddleja globosa Hope) – kilusi iš Čilės. Daugiau kaip po šimto metų (1896 m.) Londono Kju (Kew) botanikos sodas iš Kinijos gavo kitos rūšies budlėjų sėklų. Tai Davido budlėja (B. davidii Franch.), pavadinta prancūzų jėzuito ir misionieriaus Pere Armand David vardu. Šios budlėjos dažniausiai auginamos Europoje ir Šiaurės Amerikoje, nes dauguma kitų budlėjų auga tik šiltuose tropikuose ir subtropikuose.

Davido budlėja – iki 2-3 m aukščio ir panašaus skersmensretašakis krūmas ilgomis šakomis, tamsiai pilkai žaliais priešiniais lancetiniais lapais. Žiedai kvapūs, blyškiai violetiniai su oranžine dėme centre, smulkūs (7-14 mm skersmens), bet sutelkti į tankias, siauras ir ilgas (15-30 cm) kekes. Žydi liepos – rugsėjo, kartais ir spalio mėnesiais. Ūgliai iki žiemos nesumedėja, ir paskui nušąla.

Tipinės rūšies atstovus galima pamatyti botanikos sodų kolekcijose, o želdynuose paprastai auginami kultivarai, kurie skiriasi krūmo aukščiu, lapų forma ir spalva (yra ir margalapių budlėjų), žiedynų dydžiu ir žiedų spalva.
Davido budlėjos kultivarų žiedai gali būti balti, gelsvai balti, švelniai rausvi, ryškiai rožiniai, visų violetinių ir purpuro atspalvių, vyšniniai ir mėlyni. Beveik visuomet žiede spindi oranžinė “akis”. Žiedynai gali siekti net 40-50 cm. Žieduose daug nektaro, todėl giedromis dienomis virš jų sukasi pulkai drugelių.

Budlėjos žiedai
Budlėja