Augalų kategorijos
Gėlė difenbachija – Ajerinių šeimos augalas iš tropinės Amerikos.
Dieffenbachia bausei, Dieffenbachia pieta, Dieffenbachia seguine lapai išmarginti baltomis dėmėmis ir juostomis. Pavasarį ir vasarą šios gėlės augimo periodas. Kasmet kovo – balandžio mėn. persodinti į rupią, derlingą puveninę žemę erdviame vazone. Laistyti ir purkšti pašildytu vandeniu, vasarą gausiai, geriau lietaus vandeniu.
Augalas nuodingas, todėl difenbachija netinka ten, kur yra vaikų. Saugokite, kad sulčių nepatektų ant odos, į akis, burną. Jei netyčia užtiško, kuo greičiau nuplaukite vandeniu. Jeigu oda paraudo, patino, iškilo pūslės, būtina kreiptis į gydytoją. Persodinkite ir genėkite su pirštinėmis.
Difenbachijos šilumamėgės, gerai auga, kai rudenį ir žiemą kambaryje ne mažiau kaip 15-18°C, o vasarą – 21-30 °C. Kai kurių veislių difenbachijos nebijo trumpų atšalimų (10-12°C), bet apatiniai lapai nuvysta. Ypač jautrios vėsai žemaūgės difenbachijos, kurių lapai beveik balti arba gelsvi. Šios gėlės nemėgsta temperatūros svyravimų ir skersvėjų.
Žemė vazone turi būti nuolat drėgna, bet neužmirkusi. Laistoma, kai išdžiūsta viršutinis žemės sluoksnis. Gausiau laistoma nuo pavasario iki rudens, rečiau žiemą. Vanduo turi būti šiltas, o oras aplink augalą – drėgnas (oro drėgmei ypač jautrios žemaūgės veislės, kurių lapai balti arba gelsvi), todėl difenbachijos nuolat purškiamos virintu vandeniu (vanduo iš krano netinka, nes ant lapų nusėda kalkės). Ypač svarbu purkšti neseniai persodintus augalus.
Vasarą difenbachijos geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje arba šviesioje vietoje be tiesioginių saulės spindulių, o žiemą joms reikia daugiau šviesos. Daugiau šviesos reikia augalams su geltonais arba dėmėtais lapais (kuriuose mažai žalios spalvos), bet juos labai lengvai nudegina saulė. Saulės jautresnės ir tos difenbachijos, kurios kilusios iš tropinių miškų žemumų (Dieffenbachia maculata rūšies augalai).
Tręšiama nedaug, nuo sausio iki kovo, kartą per mėnėsį, geriausiai silpnu organinių trąšų tirpalu. Žemaūgės difenbachijos nuo balandžio iki rugsėjo tręšiamos kas 3-4 savaitės, aukštaūgės – kas 10 dienų (trąšomis su mažai azoto). Rudenį ir žiemą netręšiama.
Nuo gegužės mėn. kas savaitę tręšti (2 g/l). Vieta šviesi. Rudenį ir žiemą ramybės periodas. Vieta šviesi ar saulėta, 15-20°C temperatūros; žemė vidutinio drėgnumo. Laistyti retai. Mėgsta drėgną orą. Vasario – kovo mėn. kas dvi savaites tręšti (1 g/l).
Kai oras sausas ir šiltas, per anksti nukrinta žemutiniai difenbachijų lapai. Puola voratinklinės erkutės, tikrieji ir miltuotieji skydamariai. Per daug išaugusias gėles žiemai baigiantis stipriai nugenėti. Pavasari vėl atželia. Dauginama viršūniniais ūgliais ir stiebo gabalėliais su akute. Geriau įsišaknija, pridengus plėvele ar stiklu. Temperatūra 25°C. Nauji ūgliai išauga ir iš stiebo pagrindo.
Dauginama pavasarį ir vasarą (iki rugpjūčio mėn.) kero ir stiebo dalimis. Substratas būtų nuolat drėgnas ir šiltas (25-30°C). Žemaūges spalvotos difenbachijos, kurios šonuose išaugina pakaitinius augalus, yra lepesnės ir greitai netenka dekoratyvumo (lapai nukrinta arba pasidaro dėmėti). Jas pravartu dažnai atjauninti – kerą išskirstyti mažesnėmis dalimis arba prie pagrindo išpjauti keletą stiebų stiebų. Įsišaknija per 3-6 savaites.
Difenbachijos dauginimas nėra sudėtingas.
Galima dauginti stiebo dalimis su lapais. Viršūnė nupjaunama, stiebas padalijamas į 10-15 cm auginius su dviem lapeliais. Keletą valandų padžiovinama, lapai surišami ir sodinama į purią drėgną žemę 3-5 cm gyliu. Auginiai pririšami prie įsmeigto pagaliuko, apgaubiami polietileno maišeliu ir praduriama nedidelė skylutė.
Dauginama ir stiebo dalimis be lapų. Stiebas supjaustomas į gabalėlius su 2-3 akutėmis (vieta, kur prisitvirtina lapas). 1-2 dienas padžiovinama. Sodinama į purią žemę arba rupų smėlį stačiai arba gulsčiai, pusiau užberiama.
Difenbacijos stiebas šaknis išleidžia net nesiliesdamas su žeme. Stiebe išpjaukite 0.5 cm pločio juostelę, prispauskite drėgnų samanų ir apriškite folija. Samanas nuolat drėkinkite. Po mėnesio ar dviejų bus galima nupjauti viršūnę su šaknimis ir pasodinti į žemę.
Jauni augalai persodinami kasmet pavasarį, senesni – kas 2-3 metai. Difenbachijoms tinka derlinga, lengva ir rūgšti (pH 4.5-5.5) žemė. Tinka komposto, lapinės žemės, rūgščių durpių ir smėlio mišinys (santykis 1:1:1:1) arba rūgščių durpių substrato ir kompostinės žemės mišinys (1:1). Vazono dugne būtinas drenažas. Neskubėkite persodinti naujus augalus, leiskite jiems pamažu priprasti prie naujų gyvenimo sąlygų.
Šiuo metu namuose auginama apie 40 veislių difenbachijų, kurios sukurtos iš 6 pagrindinių rūšių – margalapės, dėmėtosios, plačialapės, didžiosios ir kitų difenbachijų.
Įvairių veislių difenbachijos išsiskiria puošniais lapais – jie išmarginti baltomis arba gelsvomis netaisyklingomis įvairaus dydžio dėmėmis ar brūkšniais, kartais lapas visai baltas arba geltonas, su žaliu apvadu. Augalai taip pat skiriasi dydžiu – nuo visai nedidukų (50-70 cm) iki 2 m aukščio milžinų. Žiedynas ‑ gelsva burbuolė, kurią supa baltas ar žalsvas papėdlapis (panašūs į kalijų).
Difenbachijų sistematika supainiota, todėl tas pats augalas kartais vadinamas skirtingai (supainiojamos rūšys, veislės). Tai nėra labai svarbu, nes difenbachijos auginamos vienodai.
Augintojai šios genties augalus dažniausiai skirsto tik į žalialapius ir margalapius.
Margalapė difenbachija (Dieffenbachia maculata, sinonimai Dieffenbachia brasiliense, Dieffenbachia picta) stiebas tvirtas, iki 1 m aukščio. Lapai plačios elipsės formos, iki 30-60 cm ilgio.
Dėmėtoji difenbachija (Dieffenbachia seguine) stiebas tvirtas ir žalias, lapai kiaušinio formos su smailėjančiomis viršūnėmis, iki 50 cm ilgio.
Dieffenbachia x bausei (Dieffenbachia maculata x Dieffenbachia Weirii) smulkesnė – lapai 15-30 cm ilgio ir 10-15 cm pločio, nuo žalių su gelsvu atspalviu ir tamsiomis žaliomis dėmėmis iki beveik geltonų.
Plačialapė difenbachija (Dieffenbachia latimaticulata) stiebas trumpas, tvirtas. Lapai 30-40 cm ilgio, tamsiai žali su didelėmis ir mažomis dėmėmis tarp gyslų.
Dieffenbachia amoena (panaši į Dieffenbachia seguina) lapai nuo tamsiai žalių iki melsvai žalių su baltais dryžiais. Naujos veislės kuriamos ir iš Dieffenbachia Hoffmanii bei Dieffenbachia leopoldii.
Populiariausia iš žalialapių ‑ didžioji difenbachija (dar vadinama stambialape) difenbachija (Dieffenbachia macrophylla). Stiebas tvirtas, apie 1 m aukščio, tamsiai žalias. Lapai pailgi plačiai kiaušiniški, 40-60 cm ilgio ir 20-40 cm pločio, pagrindinės gyslos storos.
Dažniau auginamos margalapės difenbachijos
Dieffenbachia ‘Tropic Snow‘ – tvirtas stiebas, iki 60 cm ilgio lapai išmarginti baltomis gyslomis.
Panaši, bet mažesnės ir tankesnė Dieffenbachia ‘Tropic Luna’.
Dieffenbachia ‘Exotica‘ centrinė lapalakščio dalis išmarginta žaliomis dėmėmis, kurios link pakraščio tankėja ir sudaro žalią lapo apvadą.
Dieffenbachia ‘Compacta‘ – vidutinio dydžio tankus keras.
Dieffenbachia ‘Camilla‘ lapai iki 18 cm ilgio, geltoni su žaliu apvadu. Išaugina daug stiebų. Šios difenbachijos labai lepios ir net gerose sąlygose lapai džiūva, krinta, pasidaro dėmėti. Dieffenbachia ‘Candida‘, ‘Carina‘ lapai nuspalvinti daugybe žalių dėmelių, kurios susilieja lapo pakraštyje sudarydamos žalią apvadą.
Dieffenbachia ‘Lemon Tropic‘ lapai ryškiai geltoni, labai siauru žaliu apvadu.
Dieffenbachia ‘Neon‘ lapai sodriai žali, su gelsva centrinė gysla, retokomis šviesiai žaliomis dėmelėmis, atrodo kaip aksominiai. Šios veislės difenbachijos jautrios sausam orui.