Gėlė Flioksas

Gėlė flioksas – palemoninių (lot. Polemoniaceae) šeimos gėlė, kilusi iš Šiaurės Amerikos. Turi keletą vardų, vadinama ne tik flioksu, bet ir Gėlė Karklelis, Gėlė Avižė. Augalas – 40-120 cm aukščio krūmo pavidalo. Stiebas žolinis, karatais jo apačia sumedėjusi, stačias, tvirtas. Lapai nedideli, ryškiai arba tamsiai žali, lancetiški.

Žiedai balti, rožiniai, raudoni, melsvi, purpuriniai, violetiniai, susitelkę šluotelėse, švelniai kvepiantys. Žydi nuo liepos iki rugsėjo vidurio. Flioksai tinka grupėms sudaryti gėlynuose arba gazonuose bei puokščių sudarymui. Gerai auga ir gausiai žydi saulėtoje vietoje ir sunkioje, kalkingoje dirvoje. Žydint flioksams reikia daug drėgmės, todėl užėjus sausroms, juos reikia nuolat laistyti.

Vienoje vietoje gali augti 3-6 metus. Dauginama sėklomis, kero dalijimu ir ūgliais. Kero dalijimu dauginama pavasarį arba rudenį. Tam tikslui keras iškasamas ir aštriu peiliu dalijamas į keletą dalių.

Flioksų gentyje yra apie 50 rūšių, iš kurių Sibirinis flioksas — savaime auga Sibire, Tolimuosiuose Rytuose. Visos kitos rūšys kilusios iš Šiaurės Amerikos.

Arendso flioksas (Phlox X Arendsii). Hibridinės kilmės au­galas, gautas iš skėstažiedžio (Phlox divaricata L.) ir šluotelinio (Phlox paniculata L.) flioksų. Stiebas tvirtas, apie 30—35 cm aukš­čio. Žydi birželio mėn. Želdynuose mažai paplitęs, tačiau re­komenduotina auginti kaip dekoratyvinį, tinkantį naudoti se­lekcijai, išvedant naujas, anksti žydinčias šluotelinio fliokso veisles.

Šluotelinis flioksas (Phlox paniculata L.). Labai mėgiamas, gausiai paplitęs miestų bei kaimų gėlynuose. Stiebas stačias, apaugęs pailgais, bekočiais lapais. Žiedai šluotelėse. Yra dau­gybė veislių, besiskiriančių žiedų spalva ir forma, žydėjimo laiku, kero aukščiu ir t. t. Literatūroje kartais visos šluoteli­nio fliokso veislės sujungiamos ir vadinamos Phlox hoitoium Bergmans.

Ankstyvosios veislės, pradedančios žydėti birželio mėn. pabaigoje-liepos mėn. pradžioje:
· Mio Ruys — 50—55 cm aukščio, žiedai balti;
· Chkalovo atminimui— 50—55 cm aukš­čio, žiedai violetiniai;
· Wurtembergia — iki 50 cm aukščio, žiedai rožiniai.

Vidutinio ankstyvumo veislės, pradedančios žydėti liepos mėn. viduryje: America — 70—80 cm aukščio, žiedai dideli, šviesiai rožiniai; Apassionata — 60—70 cm aukščio, žiedai violetiniai; Feuerspiegel — iki 110 cm aukščio, žiedai gelsvai raudoni; Junyi naturalist — 50—60 cm aukščio, žiedai avie­tiniai; Lavandenvolke — 100—110 cm aukščio, žiedai šviesiai violetiniai; Schneeberg — 90—100 cm aukščio, žiedai balti; Viking — 60—70 cm aukščio, žiedai šviesiai rožiniai.

Vėlyvosios veislės, pradedančios žydėti rugpiūčio pradžio­je: Amarantriese — iki 100 cm aukščio, žiedai purpuriškai violetiniai; Kirmeslander — 100—110 cm aukščio, žiedai bal­ti; Richard Strauss — 60—70 cm aukščio, žiedai violetiniai; Spatrot — 80—90 cm aukščio, žiedai raudoni; Sirenevyi posdnii — iki 100 cm aukščio, matiniais, rausvai violetiniais žiedais; VVintermarchen — 60—65 cm aukščio, žiedai dideli, balti, su nežymiu violetiniu atspalviu.

Gėlės Flioksai, auginami saulėtoje atviroje vietoje, gausiai žydi, kereliai būna kompaktiški, tačiau greičiau peržydi, o ryškes­nių spalvų žiedai dažnai nuo saulės nublunka. Todėl geriau juos auginti dalinai užpavėsintoje vietoje, kad nepasiektų vidurdieni kaitriausi saulės spinduliai.

Tinka vidutinio sunkumo, geros struktūros, derlinga prie­molio dirva. Lengvi priesmėlio dirvožemiai netinka, tačiau juos galima pagerinti — primaišyti smulkiai sutrinto molio. Struktūrą pagerina ir organinės trąšos. Į sunkias priemolio dirvas pridedama smėlio, durpių, o rūgščias, priklausomai nuo rūgštingumo laipsnio, reikia kalkinti (į 1 m2 100—200 g kalkių).

Flioksai mėgsta drėgnesnę dirvą, tačiau per didelė drėg­mė, ypač žemesnėse vietose, kur pavasarį užsilaiko stovintis vanduo, jiems netinka. Sausu oru reikia laistyti, geriausia vakare, kad ne taip greitai išgaruotų vanduo. Anksti pava­sari tinka mulčiuoti durpėmis, pūdiniu ar perpuvusiu mėšlu, tai apsaugo dirvą nuo perdžiūvimo.

Flioksai jautrūs organinėms ir mineralinėms trąšoms. Iš organinių trąšų tinka sausas sutrintas paukščių mėšlas arba praskiestos raugintos karvių mėšlo srutos. Nereikia per daug tręšti. Šviežias mėšlas visai netinka, nes gali sukelti grybelines ligas. Mineralinėmis trąšomis tręšiama keletą kartų. Anks­ti pavasari, vegetacijai prasidėjus, tręšiama amonio sulfatu (1 m2 20 g) ir kalio druska (1 m2 10 g), butonizacijos ir žydė­jimo metu — amonio sulfatu (15 g), kalio druska (10 g) ir su­perfosfatu (20 g). Žydėjimui baigiantis, tręšiama kalio druska (1 m2 10 g), superfosfatu (20 g). Rudeni naudinga patręšti me­džių pelenais.

Flioksų šaknys arti dirvos paviršiaus, todėl purenti apie kerus reikia negiliai. Prieš žiemą antžeminę jų dalį, maždaug 10 cm nuo žemės paviršiaus, reikia nupiauti.

Tinkamai prižiūrimi vienoje vietoje gali augti iki 10 me­tų. Tačiau geriausia persodinti kas 5—6 metai, nes senesnių kerų žiedai būna smulkesni, o sumedėjus šakniastiebiui, kere­lius sunkiau padalyti.

Flioksai dauginami sėklomis, kerelių dalijimu, šaknų at­žalomis ir auginiais. Iš sėklų išauginti augalai veislės savybių neperduoda. Toks dauginimo būdas naudojamas selekciniams tikslams. Sėklos daigumą greit praranda, tačiau, laikant jas šaltoje patalpoje su apyvaisiais arba stratifikuotas drėgname smėlyje, išlieka daigios 8—9 mėn. Geriausia tik ką rudenį surinktas pribrendusias sėklas sėti tiesiog Į lysves 1—1,5 cm gylyje. Žiemos metu sėjama j dėžutes, kurios po 5—6 dienų išnešamos Į lauką, užkasamos į sniegą ir laikomos iki pavasa­rio. Pavasari, prasikalus daigams, pikuojama į daigyninę lys­vę 20X20 cm atstumu. Rudenį didesnė dalis sėjinukų sukrau­na žiedynus. Sekančių metų pavasari jaunus kerelius reikia sodinti į nuolatinę vietą.

Dauginant kerelių dalijimu, iškastas keras atsargiai nupur­tomas ir rankomis ar peiliu suskirstomas i dalis. Kiekvienoje dalyje turi būti nors viena peržydėjusio stiebo liekana su 2— 3 pumpurais ir gerai išsivysčiusiomis šaknimis. Dalyti galima įvairiu metu, tačiau geriausia anksti pavasarį arba rudenį. Pasodinus pavasarį, flioksai greičiau įsišaknija, tačiau, kol prigyja, reikia daugiau laistyti. Rudenį sodinimo nereikia su­vėlinti, nes, nesuspėję gerai įsišaknyti, gali iššalti. Mūsų klimato sąlygose geriausia persodinti balandžio mėn. pabaigo­je—gegužės mėn. pradžioje arba rugpiūčio mėn. antroje pu­sėje iki rugsėjo vidurio. Reikalui esant, sėkmingai galima persodinti ir vasarą, tik žiūrėti, kad nuo šaknų nenubyrėtų žemė. Nereikia sodinti per giliai, nes kartais susidaro dviejų aukštų šaknys. Labai sekliai pasodinus, vasarą gali nukentėti nuo kaitrų, o žiemą nuo šalčio. Sodinti reikia taip, kad šakniastiebis būtų 2—3 cm gylyje.

Greitas ir pigus būdas yra dauginimas šaknų atžalomis. Anksti pavasari aštriu kastuvu iš dviejų pusių nupjaunama viršutinė kero dalis maždaug 8—10 cm gylyje. Iš nupjauto kero gaunama apie 5—10 su šaknimis ūglių, kurie tuojau susodinami į daigynines lysves. Tokie ūgliai, atitinkamai juos prižiūrint (laiku purenant, laistant, tręšiant), greitai auga ir sekantį pavasarį, o dalis net rudenį tinka realizacijai.

Nupjovus viršutinę kero dalį, likusi duobutė užpilama iš tarplysvių žemėmis. Per vegetacijos periodą iš miegančiųjų pumpurų susidaro gausiai atžalų, kurias išskirsčius, išaugina­ma 70—90 naujų augaliukų. Panašūs rezultatai gaunami, ru­denį nupjovus viršutinę kero dalį. Sekančių metų pavasarį tankiai pridygsta ūglių. Tokiu būdu iš 3—4 metų fliokso ke­ro per vienerius metus galima gauti apie 100 naujų augalų.

Gele FlioksasŽaliais auginiais dauginama nuo gegužės mėn. iki rugsėjo mėn. Nustatyta, kad auginiai geriausiai įsišaknija, dauginant birželio mėn. Gegužės—birželio mėn. auginiai ruošiami iš viso stiebo. Prasidėjus butonizacijai, liepos—rugpiūčio mėn., apatinė stiebo dalis sumedėja ir žaliems auginiams tinka tik viršutinė dalis. Stiebas pjaustomas aštriu peiliu taip, kad kiek­vienoje dalyje būtų ne mažiau kaip du pumpurai. Apatinis pjūvis daromas prie pat pumpuro, o viršutinis 0,5—1 cm aukš­čiau, kad, išdžiūvus stiebelio viršūnei, nenukentėtų pumpu­ras. Lapai prie apatinių pumpurų nupjaunami, paliekant trum­pą kotelį, o viršutiniai sutrumpinami pusiau. Dauginimui tinka ir šoniniai stiebo ūgliai, kurie susidaro antroje vasaros pusėje. Šoniniai ūgliai būna stipresni, jeigu pagrindinio stiebo viršūnė sutrumpinama — nuskinamas žiedynas.

Žaliuosius auginius, dauginant vasarą, galima sodinti tiesiog į lysves. Į dirvą įterpiama smėlio ir lapinės žemės mi­šinio, o ant viršaus užpilamas 2—3 cm sluoksnis išplauto upės smėlio. Kol auginiai įsišaknija, jei nėra natūralaus pavėsio, vidurdienį lysves reikia pridengti skydeliais. Rudeni jie sodinami į dėžutes arba į laisvus inspektus.

Literatūroje nurodoma, kad įvairių augalų (jų tarpe ir fliok­sų) šaknidinimui geriau naudoti smėlio mišinį su durpėmis. Re­komenduojama dar pridėti susmulkintų kiminų, kurie padeda išlaikyti pastovią substrato drėgmę. Rūgštingumui sumažinti į vieną kibirą durpių dedama 150 g kreidos. Paruošiamas 15— 17 cm šio mišinio sluoksnis. Tokiame smėlio, durpių ir su­smulkintų kiminų mišinyje po polietilenine plėvele auginiai geriau įsišaknija, mažiau serga. Kiminus rekomenduojama naudoti ne tik kaip komponentą į dirvos mišinį, bet ir kaip pagrindinį substratą, ypač dauginant sėklomis. Tinka jie ir au­galams mulčiuoti.

Šiltnamių sąlygomis auginiais galima dauginti ir žiemą ar anksti pavasarį. Vėlai rudenį flioksų kerai iškasami ir iki gruodžio mėn. pabaigos ar sausio pradžios laikomi rūsyje 2— 4° C temperatūroje. Po to sunešami į šiltnamius ir sodinami ant stelažų. Kai jauni daigai pasiekia 15—20 cm aukščio, ūglius reikia nupjauti ir paruošti sodinimui. Šiltnamių sąlygose ūgliai susidaro maždaug per savaitę. Iki gegužės mėn. vidurio moti­ninius kerus galima apipiaustyti 3—4 kartus. Nežiūrint to, pavasarį pasodinti į gruntą gerai išsprogsta.

Vertingesnės veislės kartais dauginamos pažastiniais lapų pumpurais. Vasaros metu, išsivysčius stiebams, aštriu peiliu išplaunamas lapas su pažastiniu pumpuru. Pumpurai piaunami iš vidurinės stiebo dalies, maždaug 1 cm ilgio, panašiai kaip akiavimui. Prie pumpuro lapas paliekamas sveikas arba šiek tiek sutrumpinamas. Geriausia sodinti į dauginimui paruoštą žemės mišinį dėžutėse 5—6 cm atstumu 1,5 cm gylyje. Laisto­ma vasardrungniu vandeniu. Dėžutes reikia pridengti stiklais. Tinkamiausia 25—28° C temperatūra. Po 2—3 savaičių įsišak­nija. Žiemos metu dėžutės su įsišaknijusiais augalais laikomos šaltuose inspektuose. Jos pridengiamos eglišakėmis ar sausais lapais. Pavasarį augaliukai sodinami į daigynines lysves.

Flioksai mūsų želdynuose labai išplitę. Jie auginami sody­biniuose darželiuose, parkuose, skveruose, bulvaruose ir kt. Tinka sodinti didelėmis grupėmis gazono fone, įie medžių ar krūmų. Gerai derinasi mišriose grupėse su kituinis daugiame­tėmis gėlėmis. Žiedų puokštės vandenyje ilgai laikosi.