Gėlė hiacintas

Hiacintams geriausiai tinka saulėta arba nelabai užpavėsinta, apsaugota nuo šiaurės vėjų vieta. Dirvos paviršius turi būti kiek nuolaidus, kad juo lengvai nutekėtų sniegui tirpstant susidaręs vandens ar lietaus perteklius, kuris kenkia svogūnams. Jei plotas nelygus, įdubęs, pirmiausia reikia išlyginti jo paviršių.

hiacintai, kaip ir kitos svogūninės gėlės, geriausiai auga nesunkios mechaninės sudėties priesmėlio ar priemolio dirvose, nes jos gerai praleidžia vandenį. Podirvis taip pat turėtų būti pakankamai laidus vandeniui. Todėl priemolio, ypač molio dirvas reikia ruošti iš anksto. Labai naudinga užpilti kelių centimetrų švaraus smėlio ar durpių sluoksnį ir gerai sumaišyti su ariamuoju sluoksniu. Smėlio dirvą taip pat reikia gerinti durpėmis, pūdiniais arba joje auginti sideralines kultūras— lubinus, vikių—avižų mišinį. Jų žalia masė supuvusi labai pagerina dirvos savybes.

Dirva neturi būti per daug rūgšti, geriausia pH yra apie 6—7, t. y. neutrali arba silpnai rūgšti.

Dirvą reikia pradėti ruošti bent prieš 6—7 savaites iki sodinant svogūnus. Tuo metu dirva suariama ar sukasama per visą puveningą (ariamąjį) sluoksnį. Jis turi būti ne mažiau kaip 30 cm storio. Suarta dirva tuoj pat akėjama, sukasta sulyginama grėbliu, kad ne taip garuotų vanduo. Kai pradeda augti piktžolės, ji vėl purenama. Jei nuo gausesnio lietaus dirva supuola, pasidaro nepuri, dar kartą ariama ar kasama iki 20 cm gylio.

Labai svarbu hiacintus tinkamai tręšti. Nepuveningą dirvą galima tręšti mėšlu, pūdiniais, sideratais ir kitokiomis organinėmis trąšomis. Geriausia jomis tręšti prieš 2—3 metus iki hiacintus sodinant, nes neperpuvusi organinė medžiaga gali svogūnams pakenkti, sukelti įvairias ligas.

Mineralinės trąšos tinka tos pačios kaip ir lauko kultūroms. Iš azoto trąšų geriausia yra kalcio salietra ir kalio salietra. Kaip fosforo trąša naudojamas miltinis ar granuliuotas superfosfatas, o kaip kalio trąša (jei neturima kalio salietros) — kalio chloridas, kalio druska ir dar geriau kalio sulfatas. Šių trąšų optimalios normos priklauso nuo dirvos. Vidutinės normos tokios: (30—40 g/m2) amonio salietros arba 2—2,5 karto daugiau kalio ar kalcio salietros, (60—80 g/m2) superfosfato ir (30—40 g/m2) kalio chlorido arba 1,5 karto daugiau kalio druskos. Galima naudoti azoto, fosforo ir kalio mišinį, kuriuo tręšiamos daržovės — iki (150 g/m2), maždaug tokias pat amofoskų, amofosų normas.

Mineralinės trąšos išberiamos, ruošiant dirvą. DaIį azoto trąšų galima palikti pavasariui ir išberti, baigiant sniegui nutirpti.

Mineralines trąšas galima berti į eilutes ar lizdus, sodinant svogūnus. Tada jų reikia 2—3 kartus mažiau.

Tinkamiausias sodinimo laikas—rugsėjo pabaiga— spalio pradžia, nes svogūnai geriausiai šaknijasi, kai dirvos temperatūra yra 6—8°C. Galima sodinti ir 1— 2 savaitėmis anksčiau, ir vėliau, kol dirva neįšąla, ir dargi visą žiemą, jei prieš šalčius jos paviršius mulčiuojamas durpėmis. Vėlai pasodinus, dirva tuojau mulčiuojama 5—7 cm durpių sluoksniu ir, jei yra, užpilama sniego, kad dirva bent mėnesj neįšaltų ir svogūnai įsišaknytų.

Priklausomai nuo paskirties hiacintai sodinami lysvėse, atskiruose ploteliuose ar lizdais. Dauginimui ir žiedams svogūnai sodinami į 100—120 cm pločio lysves su 35—45 cm pločio tarplysviais. Lysvės paprastai daromos rankiniais įrankiais, iš anksto sužymėjus jų galus kuoliukais ir ištempus virves.

Paruoštos lysvės skersai suženklinamos 20—25 cm atstumu. Tokiu atstumu skersai lysvių kastuvėliais kasami grioveliai, kurių gylis priklauso nuo svogūnų dydžio. Dideliems (4—6 cm skersmens) svogūnams jis turi būti 12—15 cm, vidutiniams (2—3 cm skersmens)—8—10 cm ir mažiesiems — 6—8 cm gylio. Svogūnai grioveliuose dėstomi taip, kad tarpas tarp jų būtų maždaug dvigubai didesnis už jų skersmenį. Todėl į 1 m ilgio eilutę pasodinama 8—9 stambūs svogūnai (1 m2 apie 40), 10—15 vidutinio dydžio (1 m2 apie 60) ir 20—30 mažų svogūnų (1 m2 100 ir daugiau).

hiacintams parenkama saulėta arba palyginti nelabai užpavėsinta vieta, beveik visiškai lygi arba kiek nuolaidi dirva. Svogūnai iškasami ir sodinami kasmet, nes pastebėta, kad nepersodinti antraisiais metais gerokai sunyksta, nors ir ne visada. Dažniausiai jie sodinami po tulpių ir tik retkarčiais po kitų gėlių (krokų, narcizų). Po hiacintų vėl sodinamos tulpės, t. y. didesnė hiacintų dalis sodinama į tą pačią vietą kas antri metai. Tai, atrodo, hiacintams neigiamos įtakos neturi.

Dirva — nerūgštus žvyringas priemolis, vieną kartą pagerintas durpių—mėšlo—lapų pūdiniu. Į ją kasmet patenka nemažai kraikinių durpių, kuriomis mulčiuojami tiek hiacintai, tiek tulpės. Tokia dirva labai puri, puveninga, gerai sulaiko vandenj, bet lengvai praleidžia į podirvį jo perteklių. Jos sluoksnis yra ne mažiau kaip 30 cm storio, giliau — žvyringo rusvo prie molio podirvis, pakankamai laidus vandeniui. 2—4 savaites prieš sodinant hiacintus perkasamas visas puvėningas dirvos sluoksnis. Paprastai prieš perkasant išberiama pusė normos mineralinių trąšų, o kita pusė — ant sukastos dirvos. Trąšos jterpiamos, grėbliu išlyginant dirvos paviršių.

Mineralinių trąšų iš viso sunaudojama 150— 200 g/m2: 30—50 g/m2 amonio salietros, 80—100 g/m2 superfosfato ir 40—50 g/m2 kalio chlorido. Svogūninėms gėlėms jokios kitos literatūroje rekomenduojamos trąšos, kaip kalio ar kalcio salietra, kalio sulfatas, kaulamilčiai, kraujamilčiai, nevartojamos. Jokiomis mineralinėmis trasomis papildomai netręšiama.

Žiedams ir dauginimui hiacintai sodinami 100— 110 cm pločio lysvėse su 35—40 cm pločio tarplysviais. Lysvės ženklinamos šešiaeiliu rankiniu ženklintuvu skersinėmis eilutėmis kas 20 cm. Sodina dviese. Nedideliais kastuvėliais eilutėse iškasamas svogūnų dydį atitinkančio gylio griovelis, į jį įberiamos 2—3 saujos švaraus drėgno smėlio, išdėstomi svogūnai, ant jų užberiamos 2—3 saujos smėlio ir kasamas sekantis griovelis, iškasta žeme užpilant pasodintus svogūnus. Griovelis kasamas toks, kad jo gylis būtų apie 3 kartus didesnis už svogūnų aukštį, t. y. stambiausiems (daugiau kaip 4 cm skersmens) svogūnams — apie 15 cm, o smulkiausiems — apie 5 cm gylio.

Svogūnai sodinami, pradedant nuo didžiausių ir baigiant mažiausiais. Atstumas tarp jų 3 kartus didesnis už jų skersmenį, t. y. tarpas tarp gretimų svogūnų 2 kartus didesnis už jų skersmenį. Į 100—110 cm ilgio eilutę didelių svogūnų pasodinama 8, mažų — 30—40. Pasodinus lysvės išlyginamos grėbliu ir tuoj pat ar vėliau iki susidarant pastoviai sniego dangai mulčiuojama samaninėmis durpėmis—5—7 cm storio sluoksniu (5—7 kibirai durpių 1 m2).

Pavasarį, nutirpus sniegui ir kiek pradžiūvus, supurenamas mulčio sluoksnis. Ir vėliau po smarkaus lietaus vėl supurenama, Tada beveik visiškai nereikia ravėti.

Gėlyne hiacintai pavasarį netręšiami ir nelaistomi, nepurškiami pesticidais, taip pat nepraktikuojama pradedančius dygti pridengti tamsia plėvele ar kitokiomis saulės spindulių nepraleidžiančiomis medžiagomis, kad išaugtų ilgesni žiedynstiebiai. Apskritai kasmet išauga per ilgi žiedynstiebiai, kurie per patį žydėjimą išvirsta. Matyt, dėl to, kad azoto trąšos išberiamos prieš sodinant hiacintus, o pavasarį storas durpių mulčio sluoksnis gerai palaiko drėgmę dirvoje.

Peržydėję žiedynai nešalinami, nes sėklų paprastai užsimezga labai mažai, o žali žiedynstiebiai papildo lapus.

Svogūnai kasami, kai lapai pagelsta, suglemba, pradeda kristi. Tai paprastai esti birželio pabaigoje—liepos pradžioje ar net viduryje.

Iškasti svogūnai nuvalomi (pašalinami lapai, žemės), sudedami į medines dėžes su tankiu vielos tinklo dugnu (akutės 3—5 mm skersmens) ir džiovinami nuo tiesioginių saulės spindulių bei lietaus apsaugotoje, gerai vėdinamoje, 25—30°C temperatūros patalpoje. Po 1—2 savaičių svogūnai dar kartą valomi (pašalinamos senos šaknys, atsiskiriantys dugneliai, sunykusių lukštų likučiai) ir dar kelias dienas džiovinami.

Gerai apdžiūvę, sveiki svogūnai dedami į atitinkamo dydžio kartonines uždaromas dėžutes ir laikomi vėsesnėje (apie 20°C temperatūros) patalpoje. Patogiu laiku su kalibratoriumi jie suskirstomi pagal dydį frakcijomis (didesni kaip 4 cm, 3—4 cm, 2—3 cm ir mažesni kaip 2 cm skersmens) ir suskaičiuojami, kad būtų galima nustatyti, kokio ploto reikės jiems pasodinti.

Įvairių veislių hiacintai gėlyne dauginasi nevienodai. Gausiau už kitas veisles vaikučių išaugino ‘Arentine Arendsen’, ‘L’Innocence’, ‘Lady Derby’, ‘Grootvorst’, ‘Oranje Boven’, ‘Marie’. Neblogai dauginasi ‘Madame Sophie’, ‘Pink Pearl’, ‘Queen of the Pinks’, ‘Amethyst’, ‘Myosotis’, ‘Bismarck’, ‘Delft Blue’. Silpnai dauginasi ‘Carnegie’, ‘Jan Bos’, ‘Victory Day, ‘La Victoire’, ‘Tubergen’s Scarlet’, ‘City of Haarlem’ veislių hiacintai.

Jacintų auginimas ir priežiūra

Jacintus pradėta kultivuoti XV a. pradžioje Artimųjų Rytų šalyse — Irane, Sirijoje, Turkijoje. Ten iki tol jie buvo paplitę kaip laukiniai. 1562 m. jacintų buvo atvežta į Italiją, Anglijoje jau buvo gerai žinomi 1597 m. Netrukus jie buvo pradėti auginti Olandijoje, kur gamtinės sąlygos pasirodė jiems labai tinkamos. Ši šalis tapo antrąja jacintų, kaip ir tulpių, tėvyne. Čia jau XVII a. pradžioje jacintai gausiai dauginami ir eksportuojami, pradedama išskirti jų veisles. 1612 m. veislių aprašymuose minimi ne tik tuščiaviduriai, bet ir pilnaviduriai jacintai. XVIII a. viduryje jau nurodoma apie 400 veislių tuščiaviduriais ir apie 300 veislių pilnaviduriais žiedais. Dideliu spalvingumu jos nepasižymėjo, nes buvo tik baltų, melsvų (žydrų) ir šviesiai rausvų. XVIII a. antroje pusėje buvo veislių geltonais, raudonais ir violetiniais žiedais, o XX amžiaus pabaigoje Olandijoje buvo priskaičiuojama iki 3000 jacintų veislių. Jos viena nuo kitos skyrėsi daugiausia žiedų spalva. Tuo metu plito veislės pilnaviduriais žiedais. Buvo stengiamasi išvesti veisles ne tik įvairių spalvų žiedais, bet tvirtesniais Žiedynkočiais, stambesniais žiedais ir gausesniais žiedynais. Palyginus su laukiniais jacintais, vertingiausių veislių žiedai buvo dvigubai didesni, o jų skaičius žiedyne — net 4—5 kartus didesnis. Pagaliau selekcininkai ieškojo būdų išvesti anksti žydinčias veisles, nes jas geriausia pražydinti žiemą. Kryžminant, o pastaruoju metu ir panaudojant mutageninius faktorius, išvesta labai ankstyvų veislių, išauginta iš vieno svogūno po kelis ar keliolika žiedynkočių su nedaugeliu žiedų, vadinamų „fairytype“.

XIX a. pabaigoje—XX a. pradžioje jacintų veislių, gautų atrankos, natūralių mutacijų (sportų) būdu ir kryžminant, buvo keli tūkstančiai. Tačiau daugelis vadinamųjų veislių viena nuo kitos nelabai skyrėsi. Be to, kai kurios jacintus auginančios Olandijos firmos ėmė platinti naujais pavadinimais įprastų dydžių nepasiekusius svogūnus, iš kurių išaugdavo smulkesni žiedynai mažesniais žiedais. Tokios tariamos veislės klasifikuojant buvo jungiamos į atskirą grupę „cyntella„.

Nežiūrint visos veislių gausybės, sodinamąją medžiagą auginančios ir ja prekiaujančios firmos paprastai daugino tik po keliolika veislių. Susigaudyti veislėse padėjo 1963 m. Olandijoje išleistas jacintų ir kitų svogūninių, gumbasvogūninių, šakniagumbinių veislių registras („CIassified list and international register of hyacinths and other bulbous and tuberous rooted plant“), kuris 1968 m. buvo papildytas, čia užregistruotos 158 jacintų veislės. Be to, nurodomi dar 8 veislių sinonimai ir išvardytos 39 neregistruojamos veislės. Be šių veislių, literatūroje minima dar keliasdešimt kitų veislių. Dabar auginama ir dauginama virš 300 jacintų veislių,

Pirmaisiais pokario metais Vilniaus apželdinimo trestas jacintų svogūnų atsiveždavo iš Adlerio tarybinio ūkio “Južnyje kultury”. Prieš keliasdešimt metų didesni svogūnų kiekiai buvo įvežti iš Olandijos, tačiau nelabai išplito.