Gėlė Iksija

Iksija (lot. Ixia) – žolinis daugiametis augalas, priklausantis kardelinių šeimai. Remiantis skirtingais šaltiniais, yra nuo 40 iki 60 skirtingų šio augalo rūšių. Iksija yra kilusi iš Pietų Afrikos. Auginti šią gėlę pradėta XVIII amžiuje. Šiuo metu labiausiai paplitusios hibridinės iksijos veislės.

Gėlė Iksija – svogūninis augalas, kurio aukštis gali svyruoti nuo 0.15 iki 0.7 m. Ūgliai ploni. Iksijos lapai linijiški, siauri, ilgi, išsidėstę dviem eilėmis. Ant žiedynkočio auga apie 10 žiedų, kurių skersmuo 25-50 mm. Gėlės žiedą sudaro 6 žiedlapiai, kurie gali būti raudonos, geltonos, baltos arba rausvos spalvos, o arčiau žiedo vidurio spalva tampa sodresnė ir tamsi, pavyzdžiui: juoda, tamsiai raudona arba ruda. Iksija žydi pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje. Naktį, taip pat debesuotu oru, augalo žiedai būna susiskleidę. Iksijos žiedai turi ne itin stiprų, bet malonų aromatą, kuris yra patrauklus įvairiems vabzdžiams, įskaitant bites.

Iksijos sodinimas ir priežiūra

Kadangi iksijos svogūnėliai gali žūti esant -1-2 ºC temperatūrai, ji sodinama pavasarį. Tam, kad gėlės nepultų kenkėjai ir ligas sukeliantys mikroorganizmai, kiekvienais metais ją reikėtų sodinti naujoje vietoje. Vieta turi būti apsaugota nuo vėjo ir saulėta, atokiau nuo medžių. Gruntas turėtų būti maistingas, turtingas humusu, neutralus. Negalima sodinti augalo vietose, kur yra tikimybė susidaryti vandens sąstoviui. Vieta turi būti gerai paruošta sodinimui: perkasta su kompostu ir išlyginta. Jei dirvožemis yra sunkus, į jį reikia pridėti smėlio. Prieš sodinant reikia gerai apžiūrėti svogūnėlius. Jie turi būti tvirti ir stangrūs. Minkštų, sausų ir turinčių pelėsio požymių svogūnėlių geriau išvis nesodinti. Iksijos svogūnėliai sodinami 5-8 cm gylyje. Atskirti svogūnėliai (vaikai) sodinami 8-10 cm atstumu vienas nuo kito, gumbasvogūniai – 10-12 cm atstumu. Po pasodinimo plotas ne laistomas, o iš karto mulčiuojamas 2-3 cm storio organinės medžiagos sluoksniu. Tais pačiais metais iksijos gali sužydėti tik iš pačių stambiausių gumbavogūnių.

Iksijos sodinimas ir priežiūra nėra sudėtingi, bet turi savo ypatumus. Svarbiausios sąlygos sėkmingam gėlės auginimui yra ryški šviesa, aukšta temperatūra ir didelė oro drėgmė. Iksiją reikia auginti saulėtoje vietoje, o padidintą oro drėgmę užtikrinti atliekant vakarinius apipurškimus vandeniu. Pasodinus gėlę pavėsyje, ji visiškai neatskleis savo dekoratyvinių savybių: stiebai bus ilgi ir ploni, o žiedų spalvos bus blankios. Iksijos priežiūra susideda iš reguliaraus laistymo, dirvožemio purenimo, ravėjimo, tręšimo, nuvytusių žiedų pašalinimo ir, esant reikalui, apsaugos nuo ligų ir kenkėjų. Pasodinus iksijos svogūnėlius, plotas nėra laistomas iki sudygimo, o tai gali įvykti po 2-3 savaičių. Nuo to laiko turi būti laistoma reguliariai, o pumpurų atsiradimo ir žydėjimo laikotarpiu – dažnai ir gausiai. Laistymui skirtas vanduo turi būti šiltas ir nusistovėjęs, į jį galima įpilti preparatų, skatinančių sodrų ir ilgalaikį žydėjimą.

Iksijos tręšiamos mineralinėmis trąšomis, skirtomis svogūniniams augalams, nors jos gerai reaguoja ir į organines trąšas. Tręšti pradedama nuo vasaros pradžios. Kai tik baigiasi iksijų žydėjimas, tręšimas ir laistymas nutraukiami. Šios gėlės dauginamos vaikais, kurie susidaro aplink motininį gumbasvogūnį. Prieš sodinimą vaikai atskiriami, lūžių vietos patepamos anglies milteliais, o po to susodinama. Taip daugintos iksijos sužydi po 2-3 metų. Iksijos pat pat dauginamos ir dalijant gumbasvogūnį. Augalai iš padalinto gumbasvogūnio gali žydėti jau tais pačiais metais. Pasibaigus žydėjimui, gumbasvogūniai nėra iškart iškasami.

Tai daroma tik liepos pabaigoje, kadangi jiems reikia laiko sukaupti maistines medžiagas. Iškasti gumbasvogūniai džiovinami šešėlyje, gerai vėdinant, mirkomi stipriame kalio permanganato tirpale, dar kartą džiovinami, sudedami į dėžutes ir saugomi sausioje vėsioje vietoje iki kito sodinimo.

Kenkėjai ir ligos

Nei ligos, nei kenkėjai nepažeidžia šio atsparaus augalo. Problemos gali kilti tik dėl per šlapios žemės – gumbasvogūniai gali pradėti pelyti. Į tai reikia atsižvelgti sodinant iksiją (papildyti per sunkų ar molingą dirvožemį smėliu).

Keletas populiarių iksijos rūšių:

Ixia viridiflora – labai įspūdingas augalas su plonais, ryškiai žaliais lapais. Žiedai žvaigždės formos, šešių žiedlapių, šviesiai žalios spalvos su purpuriniu viduriuku. Ši rūšis yra reta, todėl ją įsigyti gali nekiekvienas sodininkas.

Ixia maculata – augalas su apvaliu gumbasvogūniu iki 3 cm, iki 40 cm stiebu, siaurais lancetiniais lapais ir smailios formos žiedynais. Žiedai iki 4 cm skersmens, gali būti skirtingų atspalvių, su tamsiu viduriuku.

Ixia x hybrida – daugiametis 30-50 cm aukščio augalas. Siauri lapai yra išsidėstę dviem eilėmis. Žiedynkočiai be lapų. Žiedynai susideda iš 6-12 piltuvėlio formos žiedų, kurie gali būti įvairių spalvų, o jų vidurys yra tamsiai raudonos arba rudos spalvos. Pradeda žydėti pavasario pradžioje. Žydėjimas trunka apie 20 dienų. Auginama nuo 1770 metų.

Populiarios hibridinės iksijos rūšys: Blue Bird, Rose Emperor, Early Surprise, Giant, Marquette, Castor, Vulcan, Hogarth, Hollands Glory, Uranus, Yellow Emperor.

Parduotuvėse taip pat galima nusipirkti Iksijos mišinį, kuriame yra įvairaus atspalvio augalai. Tai viena ryškiausių ir dekoratyviausių šios kultūros rūšių, vertinama dėl savo spalvų gamos. šis žolinis daugiametis augalas išsiskiria dideliais žiedynais, kurių skersmuo iki 7 cm.

Žvaigždės formos žiedai gali būti geltonos, rožinės, ryškiai raudonos, šviesiai rožinės, vyšninės ir baltos spalvos. Augalo aukštis siekia 60-70 cm, krūmo plotis – 30 cm. Netoleruoja stiprių šalčių.