Gėlė kalija
Kalijų gimtinė – Pietų Afrika. Iš šešių žinomų jų rūšių buvo išvesta daug mišrūnių. Jos dažnai pardavinėjamos be tikslių pavadinimų. Dažnai būna kilusios iš etiopinės kalijos (Zantedeschia aethiopica), rausvosios kalijos (Zantedeschia rehmannii) ar geltonosios Elioto kalijos (Zantedeschia elliotiana). Kalijų burbuolę supantys papėdlapiai būna visų atspalvių – nuo balto, citrinos, auksinio, oranžinio, persiko, rausvo iki ryškiai raudono. Kalijas lengva auginti. Pastatykite jas šviesioje vietoje, jos nebijo ir saulės. Žemė turi būti puri, gerai praleisti orą ir visad drėgna. Vanduo greitai išgaruoja per lapus, todėl saulėtoje vietoje stovinčią gėlę reikia laistyti reguliariai, kad žemė neišdžiūtų. Tačiau venkite užsilikusio lėkštelėje vandens, nuo kurio pradeda pūti šakniastiebiai. Jei jie išdžiūva, lapai nuvysta. Tik tai nereiškia, jog augalas jau žuvo. Natūralioje aplinkoje kalijos išgyvena ramybės laikotarpį. Kurį laiką palaikykite žemę beveik sausą, o pasirodžius naujiems lapams, vis gausiau laistykite. Žiemą išneškite į vėsią patalpą (temperatūra neturi nukristi žemiau 12 °C). Ramybės laikotarpiu vasarą kaliją galima laikyti sode. Ši gėlė yra nuodinga. Odą ir akis saugokite nuo kalijos sulčių, o jei jų pateko į skrandį, kreipkitės į gydytoją. Geriausia pirmoji pagalba – gerti daug vandens.