Gėlė Kordilina
Šios rūšies pavadinimas vra Cordyline terminalis, bet gėlininkai vis dar ją vadina C. fruticosa. Ant etikečių tokio pavadinimo galite ir nerasti, nes ten dažniausiai būna parašyti veislių pavadinimai: „Fi-rebrand“, „Purple Compacta“ ar „Hawaian Bonsai“. Gėlininkams pavyko išvesti kordilinas su tamsiai raudonais ar vyno spalvos lapais, nors gamtoje augančios gėlės lapai žali ir tik su trupučiu raudonio. Kitų veislių lapai išmarginti raudonais, rausvais, geltonais ar baltais dryžiais. „Red Edge“ šviesiai žali lapai turi rausvai raudoną pakraštį, o dažnai dar ir kreminius dryželius. „Lord Robinson“ labiau išryškina šviesias lapų dalis, o „Kiwi“ šviesiai ir tamsiai žaliai bei geltonai dryžuoti lapai pasipuošę rausvu apvadu. Spalvų intensyvumas priklauso nuo gėlės padėties. Jas galima laikyti drėgnas saulėkaitoje, bet spalvos pradeda blukti. To galima išvengti, pastačius gėlę ten, kur nepatenka tiesioginių saulės spindulių. Tinkamai prižiūrint kordiliną iš jos vidurio auga nauji ryškių spalvų lapai. Gėlei pasenus, kai kurių veislių lapai vėl pažaliuoja. Pavyzdžiui, „Snow“ baltos, o „Lord Roberts“ rausvai baltos juostelės vėliau pranyksta. Krintant seniems lapams formuojasi stiebas, ir galima pamatyti, kaip augalas atrodo gamtoje. Jei stiebo viršūnėje esantis augimo kūgelis pažeidžiamas, kordilina ima šakotis. Kai senas augalas praranda patrauklumą, ji galima atjauninti nupjaunant viršūnę. Nesutrumpinkite per daug stiebo, nes jam bus sunku atželti. Kordilinos nepaprastai tvirtos, bet plačialapė kordilina – kitokia. Ši autentiška tropinė rūšis iš Pietryčių Azijos, Siaurės Australijos ir Havajų nepakelia žemesnės nei 12 °C temperatūros. Geriausia ją laikyti šiltai, neišnešti iš svetainės net žiemą. Drėgmės turėtų būti kuo daugiau, nes sausoje aplinkoje plačialapę kordiliną, o ypač įvairiaspalves jos veisles, gali apnikti voratinklinės erkės. Laistykite dažnai, bet negausiai, kad žemė išliktų vidutiniškai drėgna. Žiemą žemė gali būti kiek sausesnė.