Pietų ir Pietvakarių Afrikos pusdykumėse gyvena sukulentų pasaulio atstovas – Litopas (Lithops). Tai augalai kurie labai panašūs į akmenis. Jie taip prisitaikę prie aplinkos, kad ant jų netyčia galima užminti. Tai pluoštagėlių (Aizoaceae) šeimos atstovai, kurių gentyje skaičiuojama 30 skirtingų rūšių.

Šis pluoštagėlinis sukulentas, gerai prisitaikąs prie sausringų sąlygų. Augalas su viena pora suaugusių lapų. Dažnai jų spalva sutampa su žeme, ir juos sunku atskirti nuo šalia esančių akmenėlių. Tai lyg ir apsisaugojimo priemonė. Augti pradeda pavasarį.

Litokas žydi vasarą ar rudenį. Žiedai geltoni, balti, dideli, maloniai kvepia. Kovo-balandžio mėn. gėles reikia laistyti iš apačios. Netrukus jauni augalėliai prasiskverbia pro sudžiūvusią seną žievę. Vazonas imamas 6 cm skersmens. Ant žemės padėti augalai įsirausia iki reikiamo gylio. Vieta turi būti saulėta, žemė drėgna. Visiškai susiformavusias gėles galima laistyti ir iš viršaus. Kas dvi savaites tręšti kaktusų trąšomis (1 g/l). Žydi rudenį. Patalpa saulėta, vidutinės temperatūros, vėdinama. Laistyti saikingai.

Žiemą ramybės periodas. Vieta šviesi, 10-12°C temperatūros, nelaistyti! Jauni augalai maitinasi senųjų sultimis. Dauginama sėklomis. Daigus persodinti pinceto pagalba.

Afrikos pusdykumės labai kaitrios, be vandens, kepinamos saulės. Vidutinė metinė temperatūra 18°C, ji niekada nenukrenta žemiau 0°C. Čia įprastos karštos smėlio audros, ilgai trunkančios sausros, temperatūra labai svyruoja – dieną gali pakilti iki 50°C, o naktį nukristi iki 0°C. Litopai tėvynėje auga tarp akmenų nuolaužų, užkloti sausomis šakomis ir smėlio sluoksniu. Tai juos saugo nuo gyvulių ir karštų saulės spindulių. Tik rytinis rūkas, rasos lašai ir nakties vėjas nuo Atlanto pakrantės atneša augalams trumpą atokvėpį. Litopai prisitaikė prie žiauraus klimato – iš žemės kyšo tik jų viršūnės su specialiais „langeliais“, praleidžiančiais šviesą į augimo kūgelį, kuris yra giliai viduje, prie pat šaknų. Žiotelių litopai turi nedaug (15-30 /1 mm), o kai kur jų visai nėra. Išorinė pilkšva odelė (kutikula) nepraleidžia šilumos, todėl lėčiau garinamas vanduo.

Lietingu laikotarpiu kiekvienas augalas išleidžia žiedą – geltoną arba baltą, dažnai su rausvais galiukais. Jie išsiskleidžia vidurdienį, o saulei nusileidus užsiveria. Vienas žiedas žydi 4-5 dienas, vėliau žiedlapiai iš geltonų pasidaro oranžiniai, o iš baltų – rausvi. Augalas žydi 10-12 dienų. Litopai auga labai letai ir užauga tik 1,5 cm – 5 cm aukščio (nelygu rūšis).

Litopus sudaro du prie pagrindo suaugę sultingi, pusiau suapvalėję lapai, kurie padalinti viršuje giliu plyšiu. Lapų viršaus piešinys gali būti labai spalvingas ir margas – nuo pilkos granito spalvos iki tamsiai raudono rubino su gyslelėmis ar puslelėmis. Pavasarį iš plyšio užauga naujas daigas, kuris susiformuoja augalo viduje. Vandenį jis ima iš pernykščių lapų, kurie iš lėto prasiskiria ir pamažu nudžiūva, beveik visai nunyksta. Naujas augalas užauga senojo augalo dydžio.

Litopams reikia puraus velėninės, lapinės žemės, molio ir smėlio (1:1:1:3) mišinio. Pridedama truputį seno tinko arba kreidos ir plytų skaldos. Mišinys turi būti laidus orui ir vandeniui. Žemę reikia dezinfekuoti, 15 min. palaikyti iki 100°C įkaitintoje orkaitėje. Taip sunaikinamos bakterijos, grybeliai. Vazonai turi būti nedideli, negilūs, bet platūs. Būtinas drenažas. Labai naudinga į žemę įmaišyti akmens dulkių.

Litopų sėklos sėjamos žemės paviršiuje, neužberiama. Geriausia sėti žiemą. Dėžutė uždengiama stiklu, laikoma labai šviesiai ir šiltai (22-28°C šilumoje), saugoma nuo tiesioginių saulės spindulių. Pirmieji daigai pasirodo po 7-8 dienų: jei kambaryje vėsu, sudygsta per 2-3 savaites. Kasdien 1-2 min. stiklas nuimamas, pasėlis išvėdinamas ir nupurškiamas vandeniu. Sėjinukai nepakenčia perdžiūvimo. Dėžutėje nepersodinti jie gali augti metus. Pikuojami po mėnesio arba po metų.

Augalus reikia sodinti giliau – aukščiau šaknies kaklelio ir stebėti, kad šaknis nebūtų sulenkta. Po dviejų dienų žemė drėkinama, geriausia iš apačios (vanduo pilamas į padėklą). Vėl uždengiama stiklu, per parą vėdinama 2-3 kartus po 5-10 min. Po dviejų mėnesių augalų galima nebedengti, bet kasdien reikia nupurkšti šiltu vandeniu. Laistoma tik tuomet, kai žemė išdžiūva. Paprastai sėjinukai jau po 6 mėn. pirmą kartą pakeičia „odą“ ir nusidažo rūšiai būdingais piešiniais, taip pat išryškėja viršūnėlės forma. Pražysta trečiaisiais metais.

Litopus geriau laikyti ant pietinių ir pietrytinių palangių. Vasarą jie saugomi nuo dulkių ir lietaus. Jiems reikia daug saulės, bet tiesioginiai saulės spinduliai vidurdienį gali pakenkti, tuomet kelioms valandoms litopus geriau pridengti. Laistyti geriausia rytais ir tik karštomis dienomis, ne dažniau 2 kartus į savaitę. Vanduo turi būti šiltas, tvenkinio arba distiliuotas. Rytais ir vakarais naudinga augalus gausiai nupurkšti drungnu vandeniu. Laistoma atsargiai, kad vandens lašai nepatektų tarp lapų, nes gali pradėti pūti. Saulėtomis dienomis labai pavojinga didelė oro drėgmė. Tvankiame ore ir karštyje sėjinukai ir net suaugę augalai nuvysta („išverda“). Geriau litopus laikyti sausiau.

Litopai žydi vėlyvą vasarą arba rudenį (nelygu rūšis). Maloniai kvepiantys žiedai formuojasi tik saulėtu oru, savo tėvynėje – pavasarį. Šiuo metu svarbiausia, kad žemė neperdžiūtų. Lietingu oru visai nelaistoma. Peržydę augalai nelaistomi iki kovo mėn.,tik retkarčiais nupurškiami drungnu vandeniu. Laikoma vėsiai (5-10°C). Litopų šaknys nepakenčia šalčio, todėl vazonėlis turi stovėti šiltai – ant putplasčio ar kitos šiltos medžiagos. Persodinama kas 3-5 metai, rudenį po žydėjimo. Tręšti nebūtina, užtenka šviežios žemės.

Kenkėjai litopų nepuola, augalai sunyksta tik dėl prastos priežiūros. Jie labai gražiai atrodo grupėmis bendrame inde. Žemė užberiama granito, akmenukų gabalėliais – tai viršutinis drenažas, kuris ne tik saugo šaknies kaklelį nuo supuvimo, bet ir pabrėžia augalo dekoratyvumą.

Dažniausiai auginami Lithops bela (viršūnės šviesiai rudos su tamsiomis dėmėmis),Lithops lesliei (rusvi su žymiai šviesesnėmis dėmelėmis), Lithops optica (pilkai žalsvi su rausvais „langeliais“) ir kt.