Gėlė Lubinas

Lubinai (Lupinus) – ankštinių, pupinių (Fabaceae) šeimos augalai, kilę iš Šiaurės Ame­rikos ir Viduržemio pajūrio kraštų. Gentyje apie 200 rūšių. Vienos rūšys turi dekoratyvinę reikšmę, kitos pašarinę bei techninę vertę. Šaknys su gumbelinėmis bakterijomis, kurios fiksuoja laisvą atmosferos azotą.

Gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus Lindi.). Kilęs iš Šiaurės Amerikos. Užauga iki 100—120 cm aukščio. Lapai pirštiški, su 13—15 lapelių. Žiedai mėlyni, violetiniai arba rožiniai, su­krauti ilgose kekėse, maždaug 30—50 cm ilgio. Žydi birželio— liepos mėn. Laiku nupjovus peržydėjusius žiedynus, rudenį pra­žysta antrą kartą. Auginamas kaip dekoratyvinis, kartais agrotechnikos tikslais sėjamas vaismedžių soduose arba miš­kuose žvėrims pašarui.

Gausialapį lubiną kryžminant su kitomis rūšimis, gauta daug hibridų (Lupinus polyphyllus hybr.), žydinčių baltais, gelto­nais, mėlynais, oranžiniais, purpuriniais, raudonais, margais žiedais. Ypač didelio pasisekimo sulaukė anglų sodininko E. Russelio hibridai. Kai kurios jo išvestos veislės turi pirami­dines kekes iki 1 m ilgio, kitos su labai gausiais, nors ir trum­pais žiedynais. Išvesta veislių, kurių žiedų spalva palaipsniui keičiasi, yra veislių su kvapiais žiedais.

Paminėtinos šiuolaikinės veislės: Abendglut — tamsiai rau­donais žiedais; Black Knight — tamsiai mėlynais žiedais (E. Rus­selio hibr.); Feri — rožiniais žiedais; Golden Queen—aukso gel­tonumo žiedais (E. Russelio hibr.); Orangelachs — oranžiškai raudonais žiedais; Schneemunster — baltais žiedais.

Dekoratyviniai lubinai mėgsta saulėtą vietą, nors gali augti ir dalinėje paunksmėje. Tinka priesmėlio ir priemolio, neutralios ar silpnai rūgš­čios reakcijos dirva. Šarmines dirvas reikia parūgštinti, pri­maišant durpių. Sunkiose, vandeniui nepralaidžiose dirvose ar žemose šlapiose vietose lubinai blogai vystosi. Suaugusių kerų centrinė šaknis skverbiasi giliai j žemę (iki 1 m), todėl jie gerai pakelia sausras ir laistyti nebūtina. Mažiau derlingos dirvos tręšiamos kalio ir fosforo trąšomis (1 m2 50—60 g trą­šų mišinio).

Vienoje vietoje gerai auga ir gausiai žydi 5—6 metus. Se­nesni kerai silpniau žydi, centrinė šaknies kaklelio dalis pa­laipsniui apmiršta. Tokius kerus reikia apkaupti. Tai skatina naujų šoninių šaknų vystymąsi, ir augalas geriau aprūpinamas maisto medžiagomis. Tačiau ilgai laikyti senų kerų neverta.

Dauginami sėklomis ir vegetatyviškai. Sėklos ilgai būna daigios. Sėklas geriausia sėti pavasarį (balandžio mėn.) tiesiog į gruntą. Galima sėti ir rudenį prieš šalčius arba, iš anksto lysvėse padarius vageles, jas berti ant sušalusios žemės ir užpilti puria žeme. Tankiai sudygę sėjinukai praretinami. Gerai išsivystę sodinami į nuolatinę vietą.

Lubinai daugiausia apsidulkina kryžmiškai, todėl, norint išlaikyti gryną veislę, rekomenduojama sodinti ne arčiau kaip 50 m atstumu arba atskirus žiedynus dirbtinai apdulkinti tos pačios veislės žiedadulkėmis.

Pastebėta, kad hibridiniai lubinai, jų tarpe ir Russelio hib­ridai, po kelių metų išsigimsta, netenka savo puošnumo. Todėl reikia dažniau juos atnaujinti, dauginant žaliais auginiais arba sėklomis, gautomis iš dirbtinai apdulkintų augalų.

Dauginant auginiais, anksti pavasarį piaunami jauni ūgliai su nedidele šaknies kaklelio dalimi ir sodinami į inspektą, ku­ris užpavėsinamas; 18—20°C temperatūroje dauguma jų įsi­šaknija. Kartais auginiai ruošiami vasarą. Butonizacijos metu stiebo viršūnę nulaužus, iš lapų pažastinių pumpurų išsprogs­ta šoniniai ūgliai, kurie ir naudojami dauginimui.

Kerų dalijimu retai kada dauginami, nes jauni (1—2 me­tų) lubinai turi vieną šaknį. Dalyti tiktų tik senus, išsikero­jusiomis šaknimis kerus. Tačiau, tokius kerus iškasant, daž­nai pažeidžiamos šaknys, ir persodinti ilgai skursta. Todėl praktiškai dalyti neapsimoka.

Gausialapis hibridinis lubinas auginamas gėlynuose, par­kuose, skveruose. Tinka sodinti pavieniui, grupėmis ar drau­ge su kitais daugiamečiais augalais. Gražiai atrodo didesnės jų grupės prie krūmų. Žiedai tinka puokštėms.