Rausvai žydintis krūmas Lukulija

Gėlė Lukulija (Luculia) – augalas kurio lotyniškas pavadinimas Luculia kilęs iš nepalietiško ‘luculi swa’ – tai reiškia kvepiantį debesį. Savo gimtinėje, Himalajų ir Pietryčių Azijos kalnuose šie augalai auga sąžalynais, žydi labai gausiai ir iš toli atrodo, kad rausvi debesėliai nutūpę tamsiose šakose. Kai vėjas papučia iš tos pusės, pasklinda nuostabus aromatas.

Lukulijos žiedaiGenčiai priklauso 5 rūšių visžaliai krūmai ar medžiai. Labiau paplitusios stambiažiedės lukulijos (Luculia grandiflora).

Natūraliai lukulijos užauga iki 6 m, soduose – iki 1,5-2 m aukščio ir pločio, o vazonuose retai pasieka 1 m aukštį. Lapukai apvalūs, pusiau odiški, iš apačios pūkuoti. Ūgliai auga nevienodai, vieni būna trumpi, kiti ilgi, todėl augalą rekomenduojama genėti ir formuoti.

Balti, švelniai rausvi ar violetiniai žiedeliai sutelkti į 20 cm ilgio viršūninius žiedynus, kurie panašūs į flioksų arba stefanočių žiedus. Namuose pražysta rudenį arba žiemą ir dar kartą pavasarį arba vasarą. Kartais žydi visus metus. Kvapas labai stiprus, malonus ir “kibus” – greitai pasklinda namuose, įsigeria į baldus ir audinius. Jis panašus į vanilės ir gardenijos žiedų kvapų mišinį.

Krūmas lukulijaŠiltesnio klimato šalyse lukulija sodinama prie lauko durų, kad nepakartojamas aromatas užlietų visus namus.

Augalas geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje, mėgsta „pasimaudyti“ rytiniuose ar vakariniuose saulės spinduliuose. Nepakenčia, kai saulė kaitina vazoną. Pietinėje pusėje vazoną verčiau statyti ne ant palangės, bet kambaryje, kad saulę sulaikytų užauolaida. Sodinama į laidžią derlingą žemę, drenažas būtinas. Laistoma saikingai, bet nuolat, nes nepakenčia nei perlaistymo, nei perdžiūvimo.

Persodinama kas 2-3 metai į vis didesnį vazoną, reikia stengtis nesujudinti senojo žemių gumulo su šaknimis. Nežydinčią gėlę galima vasarą galima laikyti lauke pusiau pavėsyje. Jeigu žydi, statykite po stogeliu, nes nuo lietaus žiedai ima pūti.