Gėlė margutė (Fritillaria meleagris)

Margutės yra vertingos gėlynų ir darželių gėlės. Lietuvoje išaugintos daugiažiedės margutės labai gerai įvertintos užsienio šalių parodose. Verta susidomėti ir plačiau auginti gelsvažiedę margutę ir kitas rūšis. Jų svogūnų į Lietuvą prieš keliolika metų buvo įvežta iš Olandijos. Tačiau jų buvo mažai padauginta.

Pritaikymas. Margutes galima sodinti įvairiose gėlyno ar darželio vietose: stambesnes — grupėmis po kelias ar keliolika prie dekoratyvinių krūmų ar stambesnių gėlių, smulkesnes — alpinariumuose, gazonuose, rabatėse. Žiedai, ypač daugiažiedžių margučių, tinka skynimui. Šias gėles galima nesunkiai pražydinti žiemą.

Botaninė-morfologinė apžvalga ir svarbesnės rūšys

Margučių gamtoje aptinkama nuo pietinių tundros pakraščių iki subtropinės zonos Europoje, Azijoje, Amerikoje. Auga pievose, stepėse, kalnų šlaituose, miškuose ir jų aikštėse. Gentyje priskaičiuojama apie 60, o pagal kai kuriuos literatūrinius šaltinius — net iki 100 rūšių. Lietuvoje laukinių rūšių nerasta, bet užtat gėlininkai margučių auginam apie 10 skirtingų rūšių.

Svogūnai apvalūs arba suploti, sudaryti iš 2—4, kai kurių rūšių iš daugelio mėsingų lukštų. Stiebas vienmetis, lapuotas. Lapai siauri, lancetiški arba kiaušiniški, išsidėstę pražangiai arba menturiškai. Žiedai dažniausiai nusvirę, pavieniai arba po kelis ant stiebo, balzganos, gelsvos, geltonos, oranžinės, rudos ir raudonai rudos spalvos. Kai kurių rūšių žiedai primena tinklišką tamsesnės spalvos šachmatinį piešinį. Kuokeliai 6, piestelė trilizdė, su 3 žiotelėmis ir 6 žiedlapiais. Vaisius — briaunota arba briaunų pakraščiais sparnuota dėžutė. Sėklos rusvos, gelsvos, plokščios.

Svarbesnės šios margučių rūšys: F. imperialis L., F. meleagris L., F. pallidiflora Schrenk, F. camtschatcensis, F. caucasica Adam, F. ruthenica Wikstr.

Darželiuose ir gėlynuose daugiausia auginamos pirmosios dvi rūšys, šiek tiek plinta ir trečioji.

Daugiažiedė margutėDaugiažiedė margutė (Fritillaria imperialis), F. corona — imperialis. Randama Vidurinės Azijos, Afganistano drėgnose pievose, Himalajų kalnų šlaituose. Į Europą pateko XVI a. Daugelyje šalių augi¬ama kaip dekoratyvinis augalas.

Svogūnas iki 10 cm skersmens; lukštai 4, mėsingi, suaugę. Lapai plačiai lancetiški, iki 12 cm ilgio, 4,5 cm pločio, nuo stiebo apačios sudaro tankius menturius. Viršutinė stiebo dalis be lapų, o pačioje viršūnėje yra lapų ir 5—7 ar. daugiau nusvirusių žiedų kuokštas; primenantis karūną. Žiedai varpelio formos; žiedlapiai iki 6 cm ilgio, 2,5 cm pločio, ryškiai geltonos, oranžinės ar rusvai raudonos spalvos.

Šios gėlės pradeda dygti balandžio mėnesį. Iš pradžių daigai tamsiai rusvi, palaipsniui pažaliuoja. Pasitaikius naktinėms šalnoms, gėlės sugula ant dirvos, bet dieną vėl pasikelia. Per mėnesį augalai išauga iki 120 cm.

Margutės

Pražysta paprastai gegužės mėnesį ir žydi 2—3 savaites. Auginant greta skirtingas formas ar veisles, užmezga sėklas, ypač jei dirbtinai apdulkinama. Brendimo laikotarpiu vaisių dėžutės su sėklomis užsiriečia į viršų, gėlės pradeda gelsti, džiūti ir pasidaro nedekoratyvios. Vienoje vaisiaus dėžutėje subręsta keliasdešimt sėklų.

Daugiažiedės margutės žinoma keliolika formų bei veislių: ‘Argenteovariegata’, ‘Aureomarginata’, ‘Flava’, ‘Lutea’, ‘Lutea maxima’ — žiedai geltoni; ‘Aurora’, ‘Fasciata’, ‘Maxima’ (‘Rubra maxima’), ‘Orange Brilliant’, ‘Prolifera’ (dvigubais žiedais), ‘The Premier’, ‘Chitralensis’, ‘Raddeana’, ‘Inodora’ (beveik be kvapo), žiedai oranžiniai ir rusvai raudoni.

Paprastoji margutėPaprastoji margutė (Fritillaria meleagris). Svogūnas suplotas, iki 1 cm aukščio ir iki 2 cm skersmens. Stiebas iki 35 cm aukščio. Lapai 2—6, melsvai žali, iki 15 cm ilgio, iki 0,6 cm pločio. Žiedai pavieniai, kartais po du, paskiri arba suaugę, raudonai rudos spalvos su šachmatiniu piešiniu. Žydi gegužės mėnesį. Vaisius— tribriaunė dėžutė. Joje iki 200 sėklų.

Auga Vakarų Europos, Vakarų Sibiro lapuočių miškų, stepių ir Viduržemio jūros sričių pievose, tarpmiškėse, pašlaitėse, kur drėgna.

Kultivuojama keliolika formų .bei veislių: ‘Artemis’, ‘Charon’, ‘Jupiter’, ‘Mars’, ‘Orion’, ‘Saturnus’, ‘Triton’, ‘Venus’— žiedai tamsūs; ‘Adonis’, ‘Alba’, ‘Aphrodite’, ‘Pomona’, ‘Poseidon’, ‘Stella’—žiedai balti arba kiek margi. Išvesta formų su pilnaviduriais žiedais.

Gelsvažiedė margutė (F. pallidiflora Schrenk). Kilusi iš Vidurinės Azijos. Svogūnas iki 5 cm skersmens. Stiebas iki 40 cm aukščio. Lapai pražanginiai, melsvai žali, iki 13 cm ilgio, 3,5 cm pločio. Gėlė varpelio pavidalo žiedais. Jie blyškiai gelsvi, iš vidinės pusės su rausvais dryželiais, iki 4 cm ilgio ir tokio pat skersmens. Ant stiebo išauga 6, retai iki 12 žiedų. Žydi gegužės mėnesį, vėlyvą pavasarį, birželio pradžioje, iki 20 dienų. Veislių nėra žinoma.

Auginimas ir dauginimas

Kaip ir dauguma svogūninių gėlių, margutės mėgsta ne per drėgną, puveningą, ne per sunkią dirvą, saulėtą ar laikinai užpavėsintą vietą. Daugiažiedei margutei geriausiai tinka neutralios, o paprastajai — silpnai rūgščios dirvos. Nelabai derlingas dirvas galima patręšti geru pūdiniu, perpuvusiomis durpėmis (10—20 kg/m2), sunkias, kalkingas— samaninėmis durpėmis.

Tręšiama tokiu mineralinių trąšų (azoto, fosforo ir kalio) mišiniu (100—150 g/m2), kurio apie pusę sudaro kalis, o trečdalį — fosforas. Jei tręšiama kasmet, trąšų norma sumažinama trečdaliu ir jos išberiamos rudens pradžioje.

Svogūnai sodinami palyginti anksti — rugpjūčio pabaigoje—rugsėjo pradžioje, kitaip pradeda augti šaknys, kurios sodinant apsilaužo. Tai gali pakenkti sekančiais metais žiedams. Dideli daugiažiedžių margučių svogūnai sodinami 20—30 cm gyliu (kuo dirva lengvesnė, tuo giliau), 20—25 cm atstumu. Smulkesni šios rūšies, taip pat kitų rūšių svogūnai sodinami sekliau ir tankiau. Naudinga po svogūnais ir ant jų užpilti rupaus smėlio.

Prieš žiemą patariama dirvos paviršių mulčiuoti samaninėmis durpėmis (5—7 cm sluoksniu), ypač kur pasodinti smulkūs svogūnai.

Margutėms ypatingos priežiūros nereikia, svarbu, kad dirva būtų puri ir nepiktžolėta. Stiebai išraunami, kai jau visai nudžiūva, kitaip nukenčia svogūnai.

Nudžiūvus stiebams, netrukus galima kasti svogūnus. Jie apdžiovinami šiltoje vėdinamoje patalpoje, o vėliau laikomi vėsiai. Smulkius svogūnus, kad neperdžiūtų, pravartu užpilti padrėkintu smėliu ar durpėmis.

Vienoje vietoje gali augti 4—6 metus. Daugiažiedes margutes geriau iškasti kas 2-3 metus. Nepatariama kasmet iškasti, nes pirmaisiais po persodinimo metais kiek menkiau žydi. Ilgiau vienoje vietoje auginamos ir netręšiamos ar menkai tręšiamos sutankėja ir mažai žydi. Kai žiedai nupjaunami su visais lapais, sekančiais metais taip pat blogai žydi.

Margutės dauginasi svogūnais. Daugiažiedžių margučių dauginimąsi galima paspartinti panašiai kaip ir jacintų, t. y. giliai trimis kryžmiškais pjūviais įpjaunant ne mažesnių kaip 6 cm skersmens svogūnų dugnelj. Tai daroma, svogūnus iškasus ir apdžiovinus. Žaizdoms apdžiūvus, svogūnai sudedami j dėžutes, užpilami smėliu arba smulkiomis durpėmis ir iki sodinimo laikomi 20°C temperatūroje. Svogūnai iškasami paprastai po dvejų metų.

Galima dauginti ir sėklomis. Nunokusios sėklos tuojau sėjamos lauke ar dėžutėse į lengvą dirvą 2 cm gyliu. Persodinama kas dveji metai į naują vietą. Sėklomis dauginamos pradeda žydėti po 4—6 metų.

Nuo ligų ir kenkėjų nelabai nukenčia. Iš ligų gali pasitaikyti lapų rūdys, tulpių sklerozinis puvinys, fuzariozės. Apsauga: pažeistus augalus ir jų dalis šalinti, nepertręšti azotu, purkšti fungicidais.

Margučių lapus ir pumpurus gali apgraužti lelijinis lapgraužis ir svogūninis lapgraužis bei jų lervos. Apsauga: augalus purkšti insekticidais — 0,3 % chlorofoso, 0,2% karbofoso ar metafoso suspensijomis.