Gėlė Monarda (Monarda) Pasaulyje šios gėlės vadinamos įvairiai – laukiniu bergamotu, arklio mėta, bičių balzamu, amerikietiška melisa, citrinine mėta. Jos vertinamos kaip prieskoninis, vaistinis, medingas ir dekoratyvus augalas.

Monardos pavadintos ispanų gydytojo ir botaniko Nikolo Monardeso (1493 – 1588) garbei. Savo knygose, išleistose beveik prieš du šimtmečius iki klasikinių K. Linėjaus darbų, jis aprašė šį augalą kaip kanadinį raudonėlį. Iš raudonosios monardos (Monarda didyma L.) žiedų dar Šiaurės Amerikos indėnai virė arbatą, kurios skonis primena mėtos arbatą. Baltieji atvykėliai ją pavadino “oswego” ir gydė skrandžio susirgimus, naudojo kaip temperatūrą mažinančią priemonę.

Atradus Ameriką, pirmiausiai monardos buvo atvežtos į Ispaniją. Iki XIX a. pradžios jos vadintos bergamotu, nes kvepia panašiai kaip citrusinis augalas bergamotė (Citrus bergamia Risso et Poit.).

Dėl grožio dažniausiai auginamos trijų rūšių monardos: raudonoji, vamzdininė ir citrininė, jų sodinės formos, veislės bei hibridai.

Botanikos soduose, mėgėjų sodybose galima rasti ir kitų rūšių monardų – Monarda clinopodia, Monarda media, Monarda russeliana, Monarda mollis, Monarda bradburiana, Monarda punctata, Monarda pectinata, Monarda dispersa ir kt.

Tai notrelinių (Lamiaceae) šeimos vienmečiai ar daugiamečiai žoliniai augalai. Gentyje 20 rūšių, paplitusių Šiaurės Amerikoje nuo Kanados iki Meksikos.

Monardos sodinamos saulėtoje vietoje, nors pakenčia pusiau pavėsį. Reikia parinkti nuo vėjo apsaugotą vietą, nes augalai aukšti ir gali nulinkti, išlūžti. Dirvai nereiklios, bet geriau auga trąšiose, lengvose dirvose. Sunkioje žemėje stiebai būna silpni, augalai gyvena trumpai. Netinka ir rūgščios, užpelkėjusios dirvos. Nederlingoje žemėje būtina tręšti kompleksinėmis trąšomis. Pakenčia sausrą, bet jeigu žemė lengva, jas reikia laistyti, nes žydi trumpiau.

Sodinama kas 20-40 cm. Žemė paruošiama rudenį, patręšiama mėšlu, kompostu, mineralinėmis trąšomis. Vėliau geriau tręšti ilgai veikiančiomis mineralinėmis trąšomis, kurios beriamos pavasarį ant atželiančių augalų. Vasarą tinka palaistyti skiestomis srutomis. Rudenį rekomenduojama mulčiuoti pūdiniu, labai karštą ir sausą vasarą – pūdiniu ar durpėmis. Nepersodintos monardos vienoje vietoje gali augti iki 8 metų.

Dauginama sėklomis, kero dalimis, auginiais ir šakniastiebių dalimis. Sėklomis dauginamos rūšinės monardos, nes hibridai jų nesubrandina arba subrandina nedaug. Sėjama pavasarį lauke, 1-2 cm gyliu. Geriausiai sudygsta 20 0 C šilumoje. Iš pradžių daigai auga lėtai, juos būtina stropiai ravėti, kad nenustelbtų piktžolės. Retinama kas 10 cm, vėliau kas 20 cm. Pražysta antraisiais metais. Sėti galima ir kovo mėn. į dėžutes patalpoje. Birželio mėn. sėjinukai persodinami į lysves. Kereliai dalijami pavasarį arba rudenį. Patogiau dalinti pavasarį, nes rudenį pavėlavus monardos prastai žiemoja. Kad iki šalčių prigytų, reikia persodinti iki spalio 10 d. Atskirti kereliai privalo turėti 3-4 stiebus ir geras šaknis. Auginiais dauginama birželio mėn. inspekte. Įsišaknija per 12-16 dienų. Šakniastiebių dalimis dauginama pavasarį, prieš atželiant lapams.

Monardas gali pažeisti miltligė, rūdligė. Dažniau suserga pertręšti ar per sausai augantys augalai. Jeigu monardos auginamos dėl arbatos ar kaip prieskonis, geriau chemikalų nenaudoti, pabandyti kovoti česnakų, svogūnų, bitkrėslių nuovirais.

Monardos dera grupėse su kitomis gėlėmis (flioksais, saulakiais, rudbekijomis), sodinamos sudėtinėse lysvaitėse, tinka aukštiems apvadams. Nuskinti žiedai vandenyje nevysta 2 savaites ir ilgiau. Augalai medingi, juos noriai lanko bitės ir kiti vabzdžiai.

Monardos žinomos ir kaip vaistiniai augalai, jų eterinis aliejus išsiskiria antimikrobinėmis, antiseptinėmis savybėmis. Vamzdinės monardos preparatais gydomas bronchitas, bronchinė astma, spindulinė liga. Eteriniu aliejumi gydoma net salmoneliozė. Monardų lapų sultimis gydomos žaizdos, o po kaulų lūžių rekomenduojama gerti arbatų mišinius su monardomis. Kaip prieskonis dažniausiai vartojama citrininė monarda. JAV ja gardinami mėsos patiekalai, salotos. Gerina apetitą ir virškinimą.