Paukštpienė (augalas)

Įdomi lelijinių šeimos gėlė, kilusi iš Pietų Afrikos. Auga šviesiose, šiltose ar vėsiose patalpose. Iš 8—10 cm storio svogūnų išauga kuokštas ilgų, iki 60 cm ilgio, siaurų, nusvirusių, kiek mėsingų lapų. Prieš pradedant gėlei žydėti, dalis lapų nuvysta. Iš vidurio kuokšto išauga ilgas, plonas stiebas su ilga keke baltų žiedų, kurių kiekvienas per vidurį su žalia juosta. Žydi rudenį arba žiemą. Svogūnas šviesiai ar tamsiai raudonas ir labai nuodingas. Kas du metus, pradėjus gėlėms augti, persodinti į vidutinio sunkumo puveninę žemę ne per dideliame vazone. Augimo ir žydėjimo laikotarpiu gausiai laistyti, kas 1—2 savaites tręšti. Dauginama dukteriniais svogūnais.

Paukštpienė
Gėlė paukštpienė

Lotyniškai ornis, ornithos — paukštis, gala — pienas. Lietuviškai dar vadinama geltru. Seniausiai žinomos arabinė (Ornithogalum arabicum), skėtinė paukštpienė (Ornithogalum umbellatum) paukštapienės. Senovėje badmečiais paukštapienių svogūnai buvo valgomi (pakepinti) — skonis panašus į saldžiųjų kaštonų. Žali svogūnai nuodingi.

Pritaikymas. Daugelis rūšių, ypač žydinčių pavasarį, gali būti auginamos didelėmis grupėmis gazonuose prie krūmų, grupuojamos su kitomis daugiametėmis gėlėmis, sodinamos alpinariumuose. Gazonuose geriausia sodinti Ornithogalum  fimbriatum, Ornithogalum narbonense, Ornithogalum nutans ir Ornithogalum umbellatum. Šios rūšys, išskyrus skėtinę, gali augti pusiau pavėsyje. Jos anksti nudžiūsta, todėl jau birželio mėnesį gazonus galima šienauti. Lengvai sulaukėja. Daugelis rūšių tinka skynimui. Literatūroje nurodoma, kad žiedai išsilaiko labai ilgai, kai nuskinami išsiskleidę ir stiebo galas pamerkiamas į parafiną. Ornithogalum arabicum, Ornithogalum lacteum, Ornithogalum subscullatum, Ornithogalum thyrsoides lepesnės rūšys ir gali augti šiltnamiuose ar kitokiose patalpose.

Botaninė-morfologinė apžvalga. Lelijinių (Liliaceae) šeimos žolinė daugiametė gėlė. Gentyje apie 300 rūšių, savaime augančių Europos, Azijos ir Afrikos subtropikų ir švelnaus klimato juostų stepėse, kalnų šlaituose, laukuose ir pievose.

Skėtinė paukštpienėNuotraukoje: Skėtinė paukštpienė (Ornithogalum umbellatum)

Šluotelinė paukštpienėNuotraukoje: Šluotelinė paukštpienė (Ornithogalum thyrsoides)

Svogūnai tunikiniai, 1-6 cm skersmens, suploti arba šiek tiek pailgi. Lapai pamatiniai, linijiški, siaurai latakiški arba lygūs, pilkšvai žali, dažnai su baltu ruožu per vidurį, kartais plaukuoti. Stiebas belapis. Žiedynas kekinis, piramidės formos arba skėtiškas, dažniausiai gausiažiedis (būna per 100 žiedų). Žiedai žvaigždiški, 1-3 cm skersmens, paprastai balti, kartais pilkšvi ar gelsvi. Genčiai būdinga tai, kad apatinė žiedlapių pusė ištisai žalsva arba išilgai eina žalia juosta ar kilis. Žiedlapiai palaidi arba prie pamato suaugę. Kuokeliai prisitvirtinę prie žiedlapių pamato. Jų koteliai plokšti, į viršų smailėjantys. Purka buka, liemenėlis siūliškas, mezginė trilizdė. Vaisius — rutuliška ar kiaušiniška, kartais pailga dėžutė, dažnai šešiabriaunė. Sėklos juodos ar juosvai rudos, atvirkščiai kiaušiniškos, rutuliškos ar plokštokos.

Paukštpienių rūšys

Balansos paukštapienė (Ornithogalum balansae Boiss) Gėlė pavadinta botaniko M. Balanso, gyvenusio XIX a., garbei. Savaime auga Kaukazo ir Mažosios Azijos subalpinėse ir alpinėse pievose, šlaituose. Žydi balandžio pabaigoje.

Lapai žali ar pilkšvai žali, linijiškai latakiški, 9-20 cm ilgio, 0.6-2 cm pločio, išlenkti kaip pjautuvas, į viršų dažnai platėjantys ir su šalmeliu. Stiebas 5-10 cm aukščio. Žiedynas retas, kekinis, netaisyklingos formos, jį sudaro 7-10 vienas kitą dengiančių baltų, 3-5 cm skersmens žiedų.

Populiarumu šis augalas pasigirti negali – gėlynuose auginama vos keletas ir ne pačių gražiausių rūšių. Paukštpienės vertos didesnio dėmesio, nes jos nereiklios, lengvai auginamos, gražios, tinka gėlynams papuošti ir skinti. Tai lelijinių (Liliaceae) šeimos žolinis augalas su stambokais svogūnais, kuriuos dengia ploni permatomi lukštai. Lapai pamatiniai, latakiški ar lygūs, neretai plaukuoti, pilkšvi ar ryškiai žali. Žiedynas dažniausiai gausiažiedis (nuo kelių dešimčių iki šimto ir daugiau žiedų), žiedai balti, rečiau sidabriškai pilkšvi ar gelsvi, visuomet su siauresne ar platesne žalia nugarėle ar žalia juostele išorinėje žiedlapių pusėje. Yra labai žemų (žiedynas beveik prie pat žemės) ir labai aukštų (daugiau negu 1 m) paukštapienių, skiriasi ir žydėjimo laikas (nuo ankstyvo pavasario iki vasaros vidurio).

Gamtoje paukštpienės auga sausuose kalnų šlaituose, stepėse, pievose, nuo vidutinio klimato platumų iki Afrikos subtropikų (šilumamėges galima auginti tik šiltnamiuose – Ornithogalum arabicum, O.thyrsoides) arba kaip kambarinius augalus (geltonžiedę O.dubium arba sidabriniais žiedais pražystantį ‘jūrų svogūną’ – O.maritimum). Kai kurių rūšių svogūnai nuodingi, tad maistui netiks. Abejotinos ir vaistinės paukštpienių savybės. Prieš porą dešimtmečių mūsiškių žiniuonių laikytas vos ne panacėja nuo visų ligų, ‘jūrsvogūnis’ dėl turimo didelio oksalo rūgšties kiekio, pasirodo, labiau tiktų žiurkėms galabyti…

Gėlynuose paukštpienes geriausia sodinti grupelėmis po keletą vienos rūšies augalų. Gali augti prie krūmų arba tarp kitų gėlių. Žemaūgės tinka alpinariumui. Aukštesnių paukštpienių žiedynus galima skinti, jie ilgai nenuvysta. Visos iš gamtos introdukuotos paukštpienės labai greitai ir gerai prisitaiko prie naujos aplinkos (mėgstančios pavėsį kuo puikiausiai jaučiasi ir saulėkaitoje). Iš vidurinių platumų kilusios paukštpienės ypač atsparios. Kai kurios per ilgesnį žiemos atodrėkį net išleidžia lapus, o sugrįžę šalčiai jų nenušaldo. Nepakenčia paukštpienės tik užmirkusios dirvos, stovinčio vandens – skursta, prasčiau žydi, kartais net gali supūti. Svogūnėlius geriau sodinti aukštesnėje vietoje arba laidžioje žemėje.

Dirvai paukštpienės nereiklios, bet geriausiai auga purioje, puveningoje, neperdžiūvančioje žemėje. Sodinamos rudenį (rugpjūtis – rugsėjis), palyginti giliai (trijų svogūnėlių aukščio taisyklė). Smulkesnės rūšys gerai dauginasi vaikučiais, stambesnės jų beveik neaugina arba užmezga mažai, bet neretai suskyla į kelis didelius pakaitinius svogūnus. O.pyramidalis dauginasi tik sėklomis. Paukštpienių sėklos stambios, jas lengva surinkti. Greitai praranda daigumą – geriausia sėti nedelsiant. Sėjinukai auga lėtokai, iki žydėjimo gali tekti laukti keletą metų. Kai kurios smulkesnės rūšys gali ir savaime pasisėti (ypač O.umbellatum).

Nepersodintos vienoje vietoje gali augti keletą metų. Greičiau sutankėja smulkesnės rūšys – jos dažniau išskirstomos (nerekomenduojama tai daryti, kai augalas žaliuoja – geriau palaukti rudens). Neskubėkite pašalinti peržydėjusių paukštpienių lapų – leiskite jiems natūraliai nudžiūti. Žiemai dengti nebūtina. Papildomai tręšti taip pat neskubėkite, nebent paukštpienės jau keletą metų auga nejudintos ir pradeda skursti. Tačiau tuomet geriau jas iškasti ir išskirsčius persodinti į naują vietą.

Iš beveik 300 žinomų paukštpienių rūšių gėlynuose išbandyta vos kelios dešimtys. Labiausiai paplitusi skėtinė paukštpienė (O.umbellatum). Gamtoje auga Vidurio, Pietų Europoje ir Šiaurės Afrikoje. Tai nedidelis 15-30 cm aukščio augalėlis su 15-20 sniego baltumo žiedelių skėčiu. Žydi pavasario pabaigoje. Išaugina daugybę smulkių svogūnėlių-vaikučių, kuriais “užteršia” dirvą, todėl geriau sodinti į nuolatinę vietą prie krūmų (o dar geriau – į pievą). Nereikia jokios priežiūros, gali augti ištisus dešimtmečius kasmet pasisėdama ir šitaip plisdama į šalis -pavasarį pievelė sužėri akinančiai baltu žiedų kilimu. Gėlynams labiau tiktų šios paukštpienė dvynė O.ortophyllum – ji vaikučių neaugina ir agresyviai nesiplečia. Gėlininkai augina iš Moldovos atvežtą šios paukštpienės formą.

Gerai pažįstama ir nusvirusioji paukštpienė (O.nutans). Auga Pietų Europoje. Iš kitų paukštpienių išsiskiria originaliais, kiek nusvirusiais sidabriško atspalvio žiedais su plačiomis žaliomis nugarėlėmis. Žiedynas tvirtas, ilgokas, tiesus, varpos formos. Tinka puokštėms. Dėl daug ir smulkių vaikučių šiai paukštpienei taip pat derėtų parinkti nuošalesnę vietą.

Kiek rečiau auginama kutuotoji (arba karčiuotoji) paukštpienė (O.fimbriatum). Savaime auga Balkanų pusiasalyje, mažojoje Azijoje, Kryme. Tai smulkus augalėlis su daugybe siaurų, latakiškų pilkšvų, kraštuose plaukuotų lapelių. Žiedynas tankus, sudarytas iš kelių dešimčių pieno baltumo žiedų prie pat žemės. Idealus augalas alpinariumui. Pražysta anksti, balandžio viduryje. Dauginasi gerai, nors vaikučių ir neaugina. Labai graži šios gausiažiedės paukštpienės forma “Oreanda” su platesniais lapais.

Alpinariumui tiks ir iš Turkijos kilusi Balansos (pavadinta XIX a. botaniko M.Balansa garbei) paukštpienė O.balansae . Žiedai stambūs, pieno baltumo, truputį virš žemės išlindusiame žiedyne. Pražysta labai anksti, balandį. Lapai ryškiai žali, latakiški, platoki. Į ją labai panaši ir O.schmalhausenii (kai kurie botanikai šias dvi rūšis sutapatina). Kolekcininkai augina O.lanceolatum bei O.oligophyllum , kurios nuo Balansos paukštpienės skiriasi tik lapų ilgiu ar atspalviu ir truputį didesniais žiedais. Daug rūšių paukštpienių labai panašios, jas atskirti gali tik specialistai.

Gėlynuose gerai auga vidutinio aukščio paukštpienės O.montanum (15-20 cm) ir O.tenuifolium (10-15 cm) – pastaroji ypač nereikli ir gausiai žydi. Aukštaūgės rūšys pražysta pavasario pabaigoje – vasaros pradžioje, kai kurios – dar vėliau. Graži piramidinė paukštpienė (O.pyramidalis) su stambiu piramidiniu žiedynu. Augalas tinka kolekcijai, bet ne gėlynui, nes labai prastai dauginasi. Kas kita iš Krymo kilusi pontijinė paukštpienė ( O.ponticum) – gerai auga, puikiai dauginasi, kasmet labai gausiai ir ilgai žydi. Žiedynai iki 60 cm aukščio, piramidės formos su daugybe žiedelių. Tinka skinti.

Liepos pradžioje pražysta dar stambesnė Narbonos paukštpienė (O.narbonense) . Jos žiedynas 50-70 cm aukščio. Pati stambiausia – O.magnum (70-150 cm). Jų žiedynus galima skinti. Gėlyne šių stambių augalų guotas bus pagrindinis akcentas. Įdomi ir pati aukščiausia (70-150 cm) pirėninė paukštpienė (O.pyrenaica, sin. O.flavescens). Ji žydi nedideliais gelsvokais žiedais. Vienas augalėlis neįspūdingas – verta pasodinti bent keletą.

Paukštpienės, kaip ir didžioji dalis kitų svogūninių augalų, yra efemeroidai. Ramybės metu, kai antžeminė augalo dalis nudžiūva, bent keletą mėnesių dirvos nereikia laistyti, todėl paukštpienes sodinkite toliau nuo vėliau laistomų vienmečių gėlių. Dirvoje likusiems svogūnėliams vasaros lietūs paprastai nekenkia, nes drėgmės perteklius susigeria į žemę.