Paukštpienė (augalas)

Įdomi lelijinių šeimos gėlė, kilusi iš Pietų Afrikos. Auga šviesiose, šiltose ar vėsiose patalpose. Iš 8—10 cm storio svogūnų išauga kuokštas ilgų, iki 60 cm ilgio, siaurų, nusvirusių, kiek mėsingų lapų. Prieš pradedant gėlei žydėti, dalis lapų nuvysta. Iš vidurio kuokšto išauga ilgas, plonas stiebas su ilga keke baltų žiedų, kurių kiekvienas per vidurį su žalia juosta. Žydi rudenį arba žiemą. Svogūnas šviesiai ar tamsiai raudonas ir labai nuodingas. Kas du metus, pradėjus gėlėms augti, persodinti į vidutinio sunkumo puveninę žemę ne per dideliame vazone. Augimo ir žydėjimo laikotarpiu gausiai laistyti, kas 1—2 savaites tręšti. Dauginama dukteriniais svogūnais.

Paukštpienė
Gėlė paukštpienė

Lotyniškai ornis, ornithos — paukštis, gala — pienas. Lietuviškai dar vadinama geltru. Seniausiai žinomos arabinė (Ornithogalum arabicum), skėtinė paukštpienė (Ornithogalum umbellatum) paukštapienės. Senovėje badmečiais paukštapienių svogūnai buvo valgomi (pakepinti) — skonis panašus į saldžiųjų kaštonų. Žali svogūnai nuodingi.

Pritaikymas. Daugelis rūšių, ypač žydinčių pavasarį, gali būti auginamos didelėmis grupėmis gazonuose prie krūmų, grupuojamos su kitomis daugiametėmis gėlėmis, sodinamos alpinariumuose. Gazonuose geriausia sodinti Ornithogalum  fimbriatum, Ornithogalum narbonense, Ornithogalum nutans ir Ornithogalum umbellatum. Šios rūšys, išskyrus skėtinę, gali augti pusiau pavėsyje. Jos anksti nudžiūsta, todėl jau birželio mėnesį gazonus galima šienauti. Lengvai sulaukėja. Daugelis rūšių tinka skynimui. Literatūroje nurodoma, kad žiedai išsilaiko labai ilgai, kai nuskinami išsiskleidę ir stiebo galas pamerkiamas į parafiną. Ornithogalum arabicum, Ornithogalum lacteum, Ornithogalum subscullatum, Ornithogalum thyrsoides lepesnės rūšys ir gali augti šiltnamiuose ar kitokiose patalpose.

Botaninė-morfologinė apžvalga. Lelijinių (Liliaceae) šeimos žolinė daugiametė gėlė. Gentyje apie 300 rūšių, savaime augančių Europos, Azijos ir Afrikos subtropikų ir švelnaus klimato juostų stepėse, kalnų šlaituose, laukuose ir pievose.

Skėtinė paukštpienėNuotraukoje: Skėtinė paukštpienė (Ornithogalum umbellatum)

Šluotelinė paukštpienėNuotraukoje: Šluotelinė paukštpienė (Ornithogalum thyrsoides)

Svogūnai tunikiniai, 1-6 cm skersmens, suploti arba šiek tiek pailgi. Lapai pamatiniai, linijiški, siaurai latakiški arba lygūs, pilkšvai žali, dažnai su baltu ruožu per vidurį, kartais plaukuoti. Stiebas belapis. Žiedynas kekinis, piramidės formos arba skėtiškas, dažniausiai gausiažiedis (būna per 100 žiedų). Žiedai žvaigždiški, 1-3 cm skersmens, paprastai balti, kartais pilkšvi ar gelsvi. Genčiai būdinga tai, kad apatinė žiedlapių pusė ištisai žalsva arba išilgai eina žalia juosta ar kilis. Žiedlapiai palaidi arba prie pamato suaugę. Kuokeliai prisitvirtinę prie žiedlapių pamato. Jų koteliai plokšti, į viršų smailėjantys. Purka buka, liemenėlis siūliškas, mezginė trilizdė. Vaisius — rutuliška ar kiaušiniška, kartais pailga dėžutė, dažnai šešiabriaunė. Sėklos juodos ar juosvai rudos, atvirkščiai kiaušiniškos, rutuliškos ar plokštokos.

Paukštpienių rūšys

Balansos paukštapienė (Ornithogalum balansae Boiss) Gėlė pavadinta botaniko M. Balanso, gyvenusio XIX a., garbei. Savaime auga Kaukazo ir Mažosios Azijos subalpinėse ir alpinėse pievose, šlaituose. Žydi balandžio pabaigoje.

Lapai žali ar pilkšvai žali, linijiškai latakiški, 9-20 cm ilgio, 0.6-2 cm pločio, išlenkti kaip pjautuvas, į viršų dažnai platėjantys ir su šalmeliu. Stiebas 5-10 cm aukščio. Žiedynas retas, kekinis, netaisyklingos formos, jį sudaro 7-10 vienas kitą dengiančių baltų, 3-5 cm skersmens žiedų.