Ratilis

Ratilis – graižažiedžių (Asteraceae) šeimos augalas, kilęs iš Kinijos, Japonijos bei Tolimųjų rytų. Europoje ratilis pradėtas auginti nuo 1728 m. Labai greitai išsiplatino Vokietijoje ir jau XIX a. ši šalis buvo viena iš pagrindinių ratilių augintojų.

Kininis ratilis (C. chinensis (L.) Nees.). Tipingas vienmetis žolinis augalas, kultūroje seniai auginamas daugelyje pasaulio šalių.

Keras tiesus, glaustas arba išsidraikęs, nuo 15 iki 80 cm aukščio. Stiebai tvirti, apaugę trumpais plaukeliais. Apatiniai lapai kotuoti, kastuviški, su stambiais danteliais, viršutiniai ly­giakraščiai, viduriniai su pailgais rombiškais danteliais. Šaknii kuokštinė; pagrindinė šaknų masė 15—20 cm gylyje. Žiedy­nas — graižas, sudarytas iš vamzdiškų dvilyčių žiedų disko centre ir liežuviškų piestelinių žiedų pakraštyje. Graižo apa­čioje yra skraistė iš smulkių, glaudžiai vienas prie kito pri­gludusių, čerpiškai išsidėsčiusių žalių lapelių. Vaisius — lukštavaisis su plaukelių skristuku.

Šiuo metu yra labai daug ratilių veislių, besiskiriančių graižų spalva, dydžiais, vamzdiškų bei liežuviškų žiedų santykiu graižė, augalų aukščiu, kero forma ir kt. Pagal šiuos požymius ratilių veislės skirstomos į atskiras grupes. Jų priskaičiuoja­ma daugiau kaip 30. Šių grupių pagrindini skirtumą nulemia vamzdiškų bei liežuviškų žiedų santykis graižė. Jie skirstomi į 4 tipus.

· Ratilio žiedas sudarytas iš vamzdiškų žiedų. Išorinio rato žie­dai kartais liežuviški ir pailgėję. Grupės: pomponiniai, spin­duliniai ir kt.
· Ratilio žiedas sudarytas iš vamzdiškų, ryškiai atsiribojusių žiedų disko. Pakraštyje yra vienaeilis arba daugiaeilis liežu­viškų žiedų vainikas. Grupės: Paprastieji (Margarita), Valder- see ir kt.
· Ratilio žiedas centre sudarytas iš vamzdiškų žiedų, laipsniškai pereinančių į liežuviškus žiedus pakraštyje. Grupės: Princesė, Aurora ir kt.
· Ratilio žiedas sudarytas tik iš liežuviškų žiedų. Grupės: Ko­meta, Strauso plunksnos, Kalifornijos milžinai, Viktorija ir daugelis kitų grupių.

Ratiliai šviesamėgiai. Geriau auga daug perpūvu turin­čiose priemolio ir priesmėlio kalkingose (pH 6—8) dirvose. Šviežiu mėšlu tręšti dirvą netinka, nes labai nukenčia nuo fu- zariozės.

Sėklos sėjamos padrikai arba eilutėmis 5—6 cm atstumu kovo mėn. pabaigoje arba balandžio pradžioje į inspektus, arba vėliau į atvirą gruntą. Jeigu daigai nenumatomi pikuoti, į vieną inspekto langą sėjama 5—6 g sėklų. Iš tokio kiekio iš­auga 1500—2500 augalų. Jeigu bus pikuojami vieno tikrojo lapelio fazėje, sėjama 6—8 g sėklų. Geriausia sėti į velėninės žemės ir smėlio mišinį (3:1) arba velėninės, lapinės žemės ir smėlio mišinį (2:1:1).

Inspektuose palaikoma 15—17° C temperatūra, jie gerai vėdinami. Aukštesnė temperatūra ir didelė drėgmė skatina fuzariozės plitimą. Jei ratiliai pasėti eilutėmis, nuolat purena­mi tarpueiliai.

Į pastovią vietą sodinami gegužės mėn., praėjus didesnėms šalnoms. Sodinimo atstumas priklauso nuo augalų paskirties (gėlynuose tankiau, skynimui rečiau) bei pasirinktų veislių savybių (aukštaūgės tankiau, žemaūgės rečiau). Vidutiniškai sodinama 20—30 cm atstumu.

Ratiliai daugiausia maisto medžiagų iš dirvos sunaudoja intensyvaus augimo ir butonizacijos metu. 4—5 porų lapų susidarymas yra svarbus etapas, nes tuo metu vyksta žiedynų formavimasis ir intensyvus šaknų augimas. Daugiausia azoto trąšų reikia nuo 4—5 lapelių fazės iki butonizacijos. Butonizacijos, žydėjimo metu ratiliai jaut­riai reaguoja į kalio ir fosforo trąšas. Optimali trąšų norma jiems yra 120 kg/ha NPK, iš kurių 50% į dirvą turi būti įterpiama prieš sodinimą, o likusioji dalis papildomų tręšimų metu.

Karštą sausą vasarą pilnavidurių ratilių žiedų būna mažiau ir sėklų derlius mažesnis. Todėl sausros metu būtina juos lais­tyti. Gražiausi žiedai išauga, kai ribojamas jų skaičius — išskabomi butonai.

Ratiliai žydi iki vėlyvo rudens. Nedidelės šalnos jiems ne­kenkia. Jie tinka įvairiems gėlynams apsodinti, puokštėms su­daryti; kartais auginami puodeliuose.