Gėlė šalpusnis

Kai tik tarp sniego ant šlaitų atsiranda plikų, saulės apšildomų vietų ir pasirodo geltoni šalpusnio žiedeliai, reiškia, ateina pavasaris. Šalpusnis — daugiametė graižažiedžių šeimos pievų gėlė, turinti šliaužiančią požeminę šaknį.

Šalpusnio lapų forma panaši į arklio kanopos apatinę dalį. Apatinė pūkuota lapų pusė minkšta ir šilta („motina“), o viršutinė — žalia ir šalta („pamotė“); iš to kilo rusiškas augalo pavadinimas. Šalpusnio graižuose rasta fitosterinų, rauginių medžiagų, geltono pigmento, lapuose — kartaus glikozido tusiliagino, rauginių medžiagų ir kt.

Šalpusnis, kaip vaistinis augalas, žinomas nuo senų laikų. Hipokratas vartojo šios pievų gėlės šaknis plaučių pūliniams gydyti. Karštų lapų kompresai buvo vartojami nuo odos uždegimų. Liaudies medicinoje vartojami šalpusnio lapai kartu su žiedais kaip prakaitavimą sukeliantis, atsikosėjimą palengvinantis vaistas. Be to, lapų antpilas (30 g lapų užplikinama 1 litru verdančio vandens) geriamas esant burnos ertmės gleivinės uždegimams ir šlapimo pūslės uždegimui.

Turint slogą, į šnerves įtraukiama šviežio augalo sulčių. Slenkant plaukams ir esant gausiai riebalinei seborėjai, kai labai niežti galvos odą, kartą per savaitę galva plaunama dilgėlės ir šalpusnio lapų mišinio nuoviru. Lapų nuoviras arba švieži labai susmulkinti lapai, bulgarų gydytojų duomenimis, teigiamai veikia esant kojų venų uždegimui ir įvairios kilmės odos uždegimui.

Šalpusnio žiedas
Gėlė šalpusnis