Šilropės

Anot padavimo, šilropės atsirado po didžiulės audros, kai įpykęs Perkūnas svaidėsi ugninėmis strėlėmis. Viena jo strėlė netyčia pataikė į akmenį. Akmuo suskilo, ir pabiro iš jo keistos žalios rožytės. Žmonės jas pavadino perkūno ropėmis arba šilropėmis.
Daug mitų ir prietarų gaubia šią storą mielą gėlelę. Kryžiaus žygių laikais gyvenęs prancūzų vaistininkas ir poetas Odas iš Meno rašė, kad jeigu užantyje nešiosiesi šilropę, nebus baisūs skorpionų ir gyvačių nuodai. Karolis Didysis netgi liepė miestelėnams šilropėmis apauginti namų stogus, nes į jas netrenkia žaibas. Šilropių ir vyno užpilą gėrė kaip priešnuodį. Senoliai tikėjo, kad ypatingai paruošta šilropių tinktūra gerina regą ir uoslę, saugo nuo užkalbėjimų, o rusaitės jomis trindavo skruostus, kad būtų skaistesni.
Nerasite geresnio augalėlio pradedančiajam gėlininkui ar vaikui, nes jį labai sunku numarinti – be vandens ir žemės šilropė gali išgyventi net keletą mėnesių.

ŠilropėŠilropė (Sempervivum L.) priklauso storlapinių (Crassulaceae) šeimai. Ankščiau jas vadino perkūnropėmis.
Tai daugiamečiai žoliniai augalai, lapai suformuoja skrotelę.
Gentyje yra apie 30 rūšių, paplitusių Vidurio ir Pietų Europoje. Lietuvoje natūraliai auga 3 rūšių šilropės. Jas irgi galima auginti darželiuose, bet labiau žavimasi atvežtiniais įvairių veislių ir formų augalais.
Lotyniškai semper reiškia visuomet, o vivere – gyventi. Nuskinti arba išrauti augalai ilgai nevysta. Labiausiai paplitusios stoginės ir šilinės šilropės.
Sultingi įvairių spalvų lapai sutelkti į 2-10 cm skersmens skroteles, kurios augalui peržydėjus sunyksta, bet vietoje jų užauga net iki 40 naujų dukterinių skrotelių. Užsienyje šilropės pravardžiuojamos vištomis su viščiukais, nes pagrindinį augalą visuomet supa būrelis vaikų.

Stoginė šilropė (tectorum)Stoginė šilropė (Sempervivum tectorum L.) paplitusios Vidurio Europoje, Viduržemio jūros pakrančių šalyse, Balkanuose ir Mažojoje Azijoje. Auga uolėtose ir akmenuotose vietovėse.
Tai daugiametis augalas, kurio žiedkotis ištįsta iki 45-60 cm. Stiebas stačias, apaugęs liaukiniais plaukeliais. Lapų skrotelės – 5-10 cm skersmens, plokščios, sudarytos iš mėsingų, dažniausiai tamsiai žalių lapelių.
Yra daug sodinių formų ir hibridų stoginių šilropių, kurios skiriasi skrotelių dydžiu, spalva, žiedynais ir aukščiu.
Žiedynas paprastai tankūs, daugiažiedžiai (20-500 žiedų), labai šakoti ir platūs. Žiedeliai raudoni arba rausvi (1-2,2 cm skersmens). Žydi birželio – liepos mėn., apie 40 – 45 dienas. Sėklos prinoksta. Žiemai pridengti nereikia.

Šilinė šilropė (soboliferum)Šilinė šilropė (Sempervivum soboliferum Sims.) paplitusios Centrinėje Europoje. Auga sausuose pušynuose, pamiškėse, šlaituose. Mėgsta rūgščią dirvą. Lietuvoje apyretės.
Tai daugiametis, 10-25 cm aukščio augalas. Stiebas stačias, apaugęs liaukiniais plaukeliais. Skroteliniai lapai sultingi, žali, tik kraštai blakstienoti, nusmailėjusiomis viršūnėmis. Lapų skrotelės pusrutuliškos, 5-10 cm skersmens, plokščios, sudarytos iš mėsingų, dažniausiai tamsiai žalių lapelių. Žiedynkotis – iki 30 cm, apaugęs bekočiais lapeliais. Žiedynas stačias, 5-16 cm skersmens, sudarytas iš atskirų riestukų. Žiedeliai iki 2 cm skersmens, gelsvi arba gelsvai balti. Žiedyne būna apie 100 žiedų. Žydi liepos – rugpjūčio mėn. apie 30-35 dienas. Sėklas subrandina. Žiemoja nepridengtos. Yra veislinių šilropių kitų spalvų lapais.

Voratinklinė šilropė (arachnoideum)Voratinklinė šilropė (Sempervivum arachnoideum L.) paplitusios Pietų Europoje (Pirėnuose, Alpėse, Apeninuose). Auga rūgščiose dirvose.
Lapų skrotelės nedidelės, iki 2 cm skersmens. Lapai žali, rusvais galais. Skrotelėje susidaro plaukelių išaugos, panašios į voratinklį. Žiedai 1-2,5 cm skersmens, rausvi arba raudoni. Žiedynas iki 20 cm skersmens, jame susiformuoja apie 300 žiedų. Žiedkočiai užauga iki 30 cm aukščio. Žydi liepą apie 30 dienų. Sėklas subrandina. Žiemoja nepridengtos.
Šilropės šviesamėgės, nereiklios žemei – svarbu, kad nebūtų drėgna ir kalkinga. Lysvės įdirbamos 10-15 cm gyliu.
Nepersodintos šilropės vienoje vietoje gali augti 7-8 metai. Persodinti galima per visą sezoną. Sodinama kas 10 cm. Dukterinės lapų skrotelės įsišaknija labai lengvai, ilgai išgyvena be šaknų. Veislinės šilropės kasmet užaugina nuo 2 iki 40 dukterinių skrotelių.
Sėklomis dauginama retai. Jos labai smulkios, 10 tūkst. sveria 1 g. Tiek užtenka 1000 augalų užauginti. Sėjama į vazonėlius; sėklų nereikia užžerti žeme, tik lengvai įspausti. Sudygsta per 15-30 dienų. Maži daigeliai išpikuojami į dėžutes ir jose metus paauginami, į nuolatinę vietą persodinami kitų metų pavasarį.
Šilropės gerai auga ne tik alpinariumuose, bet ir ant palangių, stogų, joms nekenkia užterštas miesto oras. Šilropės įsišaknija net akmenų plyšiuose, kur beveik nėra žemės, ant laiptelių ir kelmų. Tinka kapinėms, auginamos vazonuose ir gėlinėse.