Augalų kategorijos
Kambarinė gėlė storalapis (Crassula) – augalas su priešiniais lapais. Žydi gausiai. Senesnės gėlės pražysta kasmet, kiekviena rūšis skirtingu laiku. Po žydėjimo būna 1—2 mėnesius ramybės periodas. Tada mažai laistoma.
Rekomenduojamos rūšys: Crassula cordata — lapai širdiški, žydi gegužės mėn., Crassula falcata; Crassula lactea — pieninis storlapis, labai šakotas, gausiai žydi; Crassula lycopodioides (pataisinis storlapis) su smulkiais lapais, išsidėsčiusiais keturiomis vertikaliomis eilėmis; Crassula obliqua ir Crassula portulacea (“laimės medelis”) — lapai atvirkščiai kiaušiniški, raudonais pakraščiais;,
žydi sausio—vasario mėn. blyškiai rausvais ar baltais žiedais; rudenį ramybės periodas. Crassula rupestris — šakos nusidriekusios, lapai po porą suaugę, pilkai žali, mėsingi.
Žiema, pavasaris ir vasara yra žydėjimo bei augimo periodas. Vasario—kovo mėn. persodinama į puveningą žemę su molio priemaiša. Vazonas turi būti ne per didelis. Seną žemę reikia kiek galima nukratyti.
Laistyti saikingai, kad žemė nebūtų perdrėgna, kas 2 savaites tręšti kaktusų trąšomis (1—2 g/l). Nužydėjusias šakeles pašalinti. Mėgsta šviesią, saulėtą (vasarą ištisai saulėtą) vietą sode ar balkone. Rudenj dažniausiai ramybės periodas.
Vieta šviesi ar saulėta, gana sausa, temperatūra — žemesnė kaip 10°C, gali būti iki 18°C, bet tada nežydi. Per šiltame ore gėles kartais apninka miltuotieji ir tikrieji skydamariai, kai oras per drėgnas, pakenkia miltligė ir rūdys.
Storalapis dauginamas lapų auginiais ir šakelių ūgliukais pavasari ir vasarą. Pjūviai apdžiovinami ir sodinami į smėlį ar durpės ir smėlio mišinį. Lapas turi būti gerai išaugęs, sodinamas negiliai.
Sėklomis dauginama rečiau, nes su mažais sėjinukais daug vargo. Paprasčiausia nuskinti lapą arba ūgelį nuo turimo augalo ir įsmeigti į smėlio-durpių mišinį ar šiaip lengvą, šiek tiek drėgną, bet ne šlapią žemę. Šalia lapo po kelių savaičių ar net mėnesių užauga naujas augalėlis, o lapas pamažu sunyksta. Greičiausias ir patikimiausias dauginimo būdas – į lengvą žemę įkišti ūgliuką (jauną „motininio“ augalo šakelę) – jis greitai išleis šakneles, pradės augti ir šakotis. Galima sodinti iš karto į platų, bet neaukštą indą – tuomet jau pirmaisiais metais gražiai atrodys.
Pavasarį ar vasaros pradžioje storlapius pravartu apkarpyti, kad neištįstų ir gražiai šakotųsi, tuo pačiu nuskabomi apatiniai apdžiūvę lapai. Nukirpti ūgliai taip pat tinka dauginti.
Storalapiams labiausiai kenkia perlaistymas – stiebas, o vėliau ir visas augalas pradea pūti. Išgelbėti pavyksta ne visada. Galima nuskinti ir padauginti šoninius ūglius arba nupjauti visą augalą iki sveikos vietos, pjūvį pabarstyti medžio anglimi, keletą dienų apdžiovinti ir sodinti į šviežią žemę.
Storlapius vargina ir įvairūs kenkėjai – dažniausiai paprastasis ar miltuotasis skydamariai. Jie siurbia lapo, o kartais (ypač miltuotasis) net stiebo sultis ir silpnina augalą. Jeigu lapai nemaži, galima juos nuplauti ūkiško muilo tirpalu, tačiau to negana. Kenkėjams naikinti naudojami įvairūs cheminiai preparatai kambarinių augalų priežiūrai (jų nusipirkti galima gėlių parduotuvėse). Smagu, kad storalapiai palyginti atsparūs grybinėms ligoms.
Storalapis auga pas mane seniai, bet niekad nezydejo.
Pas mane taip pat niekada nezydejo, gal kazka blogai darau…