Pelkinė vingiorykštė (Filipendula ulmaria L. Maxim.) natūraliai auga visoje Europoje, Kaukaze ir Sibire, Vidurinėje ir Mažojoje Azijoje. Upių pakrantėse jos sudaro tankius sąžalynus.

Tai daugiamečiai, iki 100-160 cm aukščio augalai piršto storio šakniastiebiais. Iš jų vasaros viduryje išauga žiedynai. Stiebai tvirti, lapai dideli, plunksniškai karpyti. Žiedynai tankūs, iš smulkių baltų ar kreminių žiedelių, žydi apie 20-25 d. (birželio – liepos mėn.). Pelkinės vingiorykštės vienodai gerai auga ir pavėsyje, ir saulėkaitoje, bet yra jautrios drėgmės trūkumui.

Per sausras jas reikia lieti, kitaip nesubrandina sėklų. Peržydėję žiedynai išskinami (jeigu nereikia sėklų), jie nedekoratyvūs. Pelkinės vingiorykštės šalčiui atsparios, žiemai pridengti nereikia. Labai gražios sodinės ‘Aurea‘ vingiorykštės su auksaspalviais, geltonai žalsvais lapais. Susiformavę žiedynai išpjaunami, kad nenualintų augalų. ‘Rosea’ vingiorykštės rausvais žiedais.

Pievinė vingiorykštė (Filipendula vulgaris) užauga iki 1 m aukščio, bet dažniausiai būna mažesnės. Lapai smulkesni negu pelkinių vingiorykščių. Žiedai net 1 cm skersmens, balti arba kreminiai, 15 cm ilgio kekėse. Žydi 25-30 dienų gegužės – birželio mėn. Peržydėję augalai taip pat būna gražūs. Rudenį jie subrandina pailgus vaisynus dantytomis viršūnėlėmis ir atrodo ypač įdomiai.

Šios vingiorykštės nereiklios dirvai, vietai ir drėgmei. Yra daug įdomių kultūrinių formų. Garbanotosios (formapleno) pievinės vingiorykštės gerokai mažesnės už rūšines, vos 40 cm aukščio. Sėklų nesubrandina, peržydėjusios negražios. Stambiažiedžių forma (grandiflora) pievinių vingiorykščių žiedai šviesiai gelsvi su rausvu atspalviu.

Raudonoji vingiorykštė (Filipendula rubra), vadinamos prerijų karalienėmis, jos auga Šiaurės Amerikos Rytuose. Tai aukštos (iki 2,5 m) gėlės, dažniausiai auga grupėmis. Lapai stambūs, žiedynai tankūs, juose daugybė smulkių rausvų žiedelių.

Raudonoji vingiorykštė žydi rugpjūtį. Gerai auga pusiau pavėsyje ir saulėtoje vietoje, tik pavėsyje nustoja žydėti. Šalčiui atsparios, bet žemė turi būti derlinga ir drėgna. Gėlynuose dažniau auginamos sodinių formų miniatiūrinės raudonosios vingiorykštės baltais, rausvais ir karmino spalvos žiedais.

Purpurinė vingiorykštė (Filipendula x purpurea) labai populiarios Vakarų Europos parkuose ir soduose. Tai hibridai, užaugantys iki pusmetrio ar 1 metro aukščio.

Lapai gražūs, giliai karpytos formos, žiedynus sudaro smulkūs purpuriniai arba tamsiai rausvi žiedeliai.Purpurinė vingiorykštė sėklų nesubrandina. Sodinių ‘Elegans‘ vingiorykščių žiedeliai skaisčiai balti su raudonomis dėmelėmis. Žydi nuo birželio pabaigos.

Korėjinė vingiorykštė (Filipendula glaberrima) auga drėgnose Korėjos, Japonijos ir pietinių Kurilų salų pievose bei upių pakrantėse.

Tai dailios nedidukės gėlės, gražiai atrodo rytietiškuose soduose. Iš tolo kekės švyti purpuru. Iš tikrųjų besiskleidžiantys žiedeliai balti, o visai išsiskleidę paraudonuoja.

Vingiorykštės sodinamos rudenį 5 cm gyliu. Šakniastiebiai guldomi į griovelius stambiausiais pumpurais į viršų. Labai aukštos ir greitai augančios vingiorykštės sodinamos kas 50 cm, vidutinio aukščio (purpurinės, pievinės, pelkinės, stepinės) ir miniatiūrinės – tankiau.

Geriausiai jos auga orui ir vandeniui laidžioje lengvo priemolio dirvoje, nemėgsta rūgščios žemės. Pavasarį ir vasarą daigelius per karščius būtina palaistyti. Kai vingiorykštėms trūksta drėgmės, jų lapai ir žiedynai nuleipsta. Pievinių vingiorykščių nereikia papildomai laistyti, jos ištveria ilgalaikes sausras. Sodinamos į lengvą, sausą, nerūgščią dirvą.

Peržydėję žiedynai nupjaunami (birželio pabaigoje – rugpjūčio pradžioje). Pievinės, Kamčiatkos ir raudonosios vingiorykštės gražios ir peržydėjusios. Raudonųjų vingiorykščių sėklų dėžutės būna rausvai avietinės, pievinių – auksinio arba rausvo atspalvio. Jų žiedynus galima palikti iki rugpjūčio pabaigos. Rudenį vingiorykštės nupjaunamos prie pat žemės, bet atsargiai, kad neišlūžtų nauji pumpurai.

Dauginama vegetatyviai – šakniastiebių gabaliukais ir šakniagumbiais, ir sėklomis. Šakniastiebiai sukarpomi 5-7 cm ilgio gabaliukais ir iš karto sodinami arba laikomi per žiemą vėsiai ir drėgnai (smėlyje, pjuvenose). Pievinės vingiorykštės dauginamos šakniagumbiais, kurie susiformuoja ant šoninių šaknelių. Gumbais padaugintos gėlės žydi po metų.

Sėklos sėjamos vos surinktos 2 cm gyliu, kartu su sėklų dėžutėmis, arba laikomos per žiemą nešildomoje pastogėje (rūsyje). Tuomet sėjama kovo mėn. į dėžutes. Daigeliai pasirodo balandžio pabaigoje. Pirmąją savaitę juos reikia kasdien gausiai laistyti, todėl substratas turi būti lengvas ir purus.