Gėlė Visterija  (Wisteria) priklauso genčiai kurioje yra keletas nepaprastai gražių vijoklinių augalų. Jie natūraliai auga JAV rytuose ir Rytų Azijoje. Gentis buvo pavadinta Pensilvanijos universiteto profesoriaus Karparo Visterio garbei. Ją sudaro 9 rūšys, bet dažniausiai auginamos kininės (Wisteria sinensis) ir gausiažiedės arba japoninės (Wisteria floribunda) visterijos.

Kininės ir gausiažiedės visterijos labai panašios, bet pirmosios kininės visterijos gimtinėje užauga iki 20 m, o gausiažiedės retai pasiekia 8 m. Kininių visterijų sudėtiniai lapai sudaryti iš 7-11 lapelių ir yra 30 cm ilgio, gausiažiedžių – atitinkamai 11-19 lapelių ir 40 cm. Gausiažiedės vejasi atramas pagal laikrodžio rodyklę, kininės – prieš laikrodžio rodyklę. Kininių visterijų žiedai sutelkti iki 30 cm ilgio žiedynuose, o sodinių formų gausiažiedžių visterijų žiedynai gali siekti net 1 – 1.5 m. Kininių visterijų žiedai išsiskleidžia vienu metu, gausiažiedžių – paeiliui nuo kotelio iki žiedyno viršūnės.

Abiejų rūšių visterijos žydi gegužės — birželio mėn., bet kininės pražysta 2-3 savaitėmis anksčiau ir jų žiedai išsiskleidžia kartu su lapais. Kartais jos dar kartą pražysta rugpjūtį arba rugsėjį. Gausiažiedės visterijos pirmiausiai užaugina lapus, paskui pražysta. Jos žydi vieną kartą, pavasarį. Kininės visterijos pražysta po 4, o gausiažiedės – tik po 8-12 metų.

Kininės visterijos paprastai sodinamos prie sienos, gausiažiedės – prie pergolių arba pavėsinių, nes ilgos kekės gražiausiai atrodo nusvirusios. Visterijos nebijo trumpų atšalimų iki – 20°C, gausiažiedės šalčius ištveria geriau. Todėl Visterija Lietuvoje, yra ne tik svajonė, tačiau tikra realybė.

Sodinių formų visterijos dauginamos vegetatyviai, paprastai horizontaliomis atlankomis arba žiemą skiepijama į rūšinių visterijų sodinukus, nes auginiai prastai prigyja.
Pirmaisiais metais jauną visteriją rekomenduojama auginti vazone ir rudenį įnešti į vėsią patalpą, nes žiemos neištvers. Per vasarą augalas užauga 2 – 2.2 m. Tokio aukščio medelį dar galima uždengti žiemai, bet kitais metais jam augti į viršų jau nebeleiskite.

Peržiemojusią visteriją sodinkite atviroje saulėtoje vietoje, tinka pietų, pietvakarių ir pietryčių pusės. Ūglius pririškite prie atramos, neleiskite augalui vytis pačiam, nes rudenį bus sunku nuimti. Augalui parinkite saulėtą ir šiltą vietą užuovėjoje. Tinka derlinga, vandeniui laidi ir truputį rūgštoka dirva. Kalkingoje žemėje serga chloroze (gelsta lapai). Sausą vasarą reikia laistyti. Jeigu žemė prasta, į duobę dedama komposto ir gerai perpuvusio mėšlo, fosforo ir kalio trąšų.

Vyresni augalai šalčiui atsparesni. Kol jauni, žiemai uždengiami panašiai kaip vijoklinės rožės – stiebai paguldomi ant žemės, užpilami lapais, užklojami šiaudais ir eglišakėmis. Dalis pirmamečių ūglių vistiek apšąla. Senų augalų sumedėjusiais stiebais nuimti ir uždengti neįmanoma, belieka pridengti pašaknes ir tikėtis švelnių žiemų.