Jurginų ligos ir kenkėjai

Jurginai – gyvybingos gėlės, tad mano­ma, kad jie neserga ir jų nereikia rūpestingai prižiūrėti. Deja, taip nėra. Kiekvieną žiemą patikrinama jurginų „sveikata“ – pagal tai, kaip peržiemoja gumbai, galima spręsti, ar jie buvo tinkamai prižiūrėti praėjusią vasarą. Kartais net ir esant labai geroms sąlygoms sergantys gumbai pavasario nesulaukia, o esant blogesnėms sąlygoms sveiki geri gumbai išsilaiko.

Jurginų ligos gali būti infekcinės ir neinfekcinės (fiziologinės).

Neinfekcinės ligos siejamos su netinkama agrotechnika, tręšimu, aplinkos sąlygomis (temperatūra, drėgme). Jurginų neparazitinis rudasis pu­vinys pasireiškia kasant gumbus. Gumbo žievės spalva pasikeičia nuo šviesiai rudos iki tamsiai rudos ties šaknies kakleliu arba išryškėja dėmės ant gumbų. Manoma, kad šią ligą sukelia gumbų džiovinimas žemes­nėje nei 9 °C temperatūroje ir skersvėjyje. Juodi lapų galai – fiziologinė liga, kurią išprovokuoja pernelyg didelis karštis ir drėgmė šiltnamyje. Per vieną naktį jurginų lapų galai tampa stikliškai juodi.

Virusai į jurginų ląsteles pakliūva per žaizdas. Pasidauginę jie sutrikdo augalų augimą. Vien pažvelgus į auga­lus nustatyti virusines ligas labai sunku, nes dažniausiai požymiai nebūna aiškiai išreikšti. Labiausiai Lietuvoje paplitusi virusinė liga – jurginų mozaika. Pažeistų augalų lapus išmargina gelsvai žalsvos netaisyklingos dėmės, gaubiančios lapų gyslas. Kartais lapas būna smarkai deformuotas, susiraukšlėjęs, atsiranda pūslių, o natūrali spalva išlieka. Neretai krūmas išauga daug žemesnis, nei bū­dinga veislei, trumpais tarpubambliais ir žiedkočiais, kartais deformuojasi žiedai. Tiesioginių kovos priemonių su virusais nėra, tačiau reikia stengtis įveikti virusines ligas: negailestingai naikinti prasčiau augančius jurginus, augalus deformuotais lapais, ant lapų pastebėjus mozaikas, sunaikinti amarus ir tripsus, išrauti netoliese augančias piktžoles, augalus genint ar skinant dezinfekuoti rankas ir darbo įrankius.

Grybinės ligos dažniau plinta drėgnu ir vėsiu oru. Lauke augančius jurginus gali pažeisti kekerinis, sklerotinis, fuzarinis puviniai, miltligė, o šakniagumbius sau­gyklose – sklerotinis ir fuzarinis puviniai. Norint išvengti grybinių ligų, jurginus toje pačioje vietoje galima sodinti ne ilgiau kaip 3-4 metus, nesodinti per ttinkiai, nepertręšti azotu. Ligotas augalo dalis iš kar­to šalinti ir sunaikinti. Išplitus ligai, tenka purkšti Lietuvoje leidžiamais fungicidais. Jurginams skirtas saugyklas prieš naudo­jant dezinfekuoti, jose palaikyti optimalią temperatūrą. Į saugyklą dėti gerai subren­dusius, tinkamai apdžiovintus gumbus. Saugykla turi būti vėdinama ir vėsi. Prieš dedant žiemoti gumbus verta apipurkšti, pamirkyti ar apvelti biologiniais ar che­miniais fungicidais. Profilaktiškai kaip jurginų priešsėlį derėtų auginti serenčius, garstyčias, krapus ar kitus fungicidinių ypatybių turinčius augalus.

Bakterinės ligos ne tokios dažnos, bet pasitaiko bakterinių puvinių, vėžio, gumbaligės atvejų. Bakterijos patenka į augalus juos dauginant ar per žaizdas. Cheminių apsaugos priemonių nuo bak­terinių ligų nėra, todėl reikia dauginti tik sveikų augalų šakniagumbius ir auginius. Nerekomenduojama jurginus auginti sunkiose, šlapiose dirvose ir pertręšti azotu. Ligotus augalus reikėtų išrauti su šakniagumbiais ir sunaikinti.

Jurginų kenkėjai – paprastosios vora­tinklinės erkės, amarai ir kiti – gali būti su­naikinti ekologiškais nuovirais (česnakų, kraujažolių, asiūklių, rabarbarų, aitriųjų paprikų ir kt.) arba žaliojo muilo tirpalu. Tripsų, baltasparnių ir žolinių blakučių apnikti augalai dažniausiai purškiami insekticidais. Jurginų šakniagumbius ir šaknis kartais apgraužia paprastieji kurkliai, grambuolių ir sprakšių lervos. Šių požeminių kenkėjų sunku atsikratvti, cheminiai preparatai toksiški ir nelabai veiksmingi, be to, neigiamai veikia, isą dirvožemio mikrofauną. Čia labiausiai padeda gilus dirvos perkasimas, pureni­mas. Tinkluotieji šliužai ir paprastosios auslindos sode naikinami padarius gaudyklines slėptuves: šliužams – padėjus šlapių skudurų arba stambesnių augalų lapų, o auslindoms – medžio drožlių ar šiaudų gniužulėlių. Anksti rvtą ten pa­sislėpusius kenkėjus nesunku surinkti ir sunaikinti.