Jurginų sodinimas
Norint gėrėtis puikiais jurginų žie­dais, šiems augalams reikia parinkti tinkamą vietą, atsižvelgti j jų poreikius ir silpnybes. Jurginai blogai augs žemoje vietoje, šaltoje, šlapioje ar užpelkėjusioje dirvoje (gruntinis vanduo neturi pakilti aukščiau kaip 60-70 cm). Reikia numatyti, kad pasodinti jurginai, praėjus liūtims, kelioms dienoms nebūtų apsemti ir toje vietoje nesusidarytų bala. Aukštiems ir trapiems jų stiebams pavojų kelia vėjai, ypač šalti šiaurės ir stiprūs rytų bei šiau­rės rytų. Kadangi jurginai mėgsta šviesą, jų negalima sodinti prie didelių medžių, ypač lapuočių, sudarančių pavėsį ir dar nualinančių dirvą. Jurginams labai tinka sodų ar parkų aikštelės, kitos erdvios ir saulėtos, pavasa­rį greitai Įšylančios ir nuo vėjų apsaugotos vietos. Jie gerai auga ir prie pastatų, tvorų, neaukštų gyvatvorių, pasodinti iš pietų ar pietryčių pusės. Tačiau, pasodinus visiškoje užuovėjoje, gali atsirasti papil­domų rūpesčių dėl įvairių puvinių, ypač šlapią ir vėlų rudenį. Siekiant to išvengti, rudeniop nuskinami apatiniai jurginų lapai, kad kerai geriau vėdintųsi. Kartais profilaktiškai naudojami fungicidai nuo grybinių ligų. Saulė jurginus turi apšviesti ne ma­žiau kaip aštuonias valandas per dieną, bet būtų idealu, jei per patį vidurdienį jurginai būtų lengvame pavėsyje. Jis ypač svarbus (netgi būtinas) beveik visiems jurginams, kurių žiedai violetiniai ir balti (veislės ‘Tartan’, ‘Contrast’). Mat, sklei­džiantis šios spalvos pumpurams, saulės spinduliai gali tiesiog apdeginti žiedla­pius. Karštiems saulės spinduliams ne tokie jautrūs jurginai rožiniais ir baltais žiedais, tačiau, pasodinti visiškai atviroje vietoje, ir jie gali sulaukti tokio likimo. Todėl šių spalvų jurginus rekomenduo­jama auginti pavėsyje. Tačiau reikia ne­pamiršti, kad tokiu atveju krūmai išaugs (ištįs) vos ne dvigubai. Daugumos veislių jurginų žiedai saulėkaitoje kiek išblunka, bet yra ir tokių, kurie tampa ryškesni ir spalvingesni. A. Baroninis nurodo, kad saulę labai mėgsta pomponiniai jurginai. Pavėsyje žiedų kotai užauga liauni, daž­nai prastesni būna ir gumbai. Atvirame lauke augančių jurginų žiedai labai karštu, saulėtu ir sausu oru žydėjimo pradžioje gali būti deformuoti ar tuščiaviduriai. Atvėsus orams ir palijus, kiti žiedai vėl būna pilnaviduriai, veislei tipiškos formos, dydžio ir spalvos. Kitaip nei daugelį kitų gėlių, jurginus galima ilgiau auginti vienoje vietoje. Dirvai jie nėra labai reiklūs, tačiau tinka­miausi purūs, šilti, vandeniui ir orui lai­dūs, bet drėgmę sulaikantys dirvožemiai. Jurginai gerai auga ir priemolio ar molio, ir priesmėlio dirvose. Sunkias molio dir­vas galima pagerinti smėliu, durpėmis, kompostu. Į lengvą dirvą reikėtų pridėti velėninės žemės, molio, komposto. Dažnai dirva pagerinama sodinant: į duobes pri­dedama tinkamų medžiagų. Dirvos rūgštingumui jurginai nėra itin jautrūs, tačiau geriau auga silpnai rūgščiuose ir neutraliuose dirvožemiuose (pH 6,5-7,5). Rūgščioje dirvoje jurginai bus žemesni, turės mažiau žiedų ir jų gumbai blogiau laikysis per žiemą. Itin rūgščią dirvą (pH 4-5) reikia kalkinti me­džiagomis, kuriose subalansuotas kalcio ir magnio santykis. Geriausia kalkinti rudenį, bet kreidą ar dolomitmilčius, esant būtinybei, galima įterpti ir pava­sarį, perkasant žemę. Yra manančių, kad kasmet įterpiant nedidelį kiekį kalkinių medžiagų, padidėja jurginų gumbų at­sparumas ligoms. Jurginus galima tręšti dviem būdais: organinėmis arba mineralinėmis trąšo­mis. Kartais sėkmingai derinami abu bū­dai. Jei tręšiama organinėmis trąšomis, jurginams skirtą žemę iš rudens reikia giliai (25-30 cm) suarti arba sukasti ir įterpti perpuvusio mėšlo ar komposto (10 kg/m2). Tinkamai paruoštas ir gerai perpuvęs kompostas – puiki trąša ir to vi­siškai užtenka visam augimo sezonui. Visai šviežio tvarto mėšlo naudoti nerekomenduojama, tačiau tai neretai daroma ir gaunami neblogi rezultatai. Iš tikrųjų tai verta daryti, jei dirva pavasarį lėtai šyla – besiskaidantis mėšlas išskiria daug šilumos. Šiuo atveju jurgino sodini­mo vietoje kastuvu įberiama mėšlo, ant jo užberiamas 5 cm storio žemės sluoksnis ir dedamas jurgino gumbas. Duobutė dirvožemio pripildoma tiek, kad virš gumbo iki žemės paviršiaus būtų bent 3-4 cm žemės. Dažnai jurginams dirva gerinama mėšlą ar kompostą ir mineralines trąšas pilant į duobę ir gerai sumaišant. Tai daryti reikėtų dvi savaites prieš sodinant gumbus, tačiau dažniausiai tai vyksta sodinant. Naudojant organines trąšas nerekomenduojama kartu pridėti mine­ralinių trąšų, turinčių daug azoto. Azoto perteklius skatina lapijos augimą, žiedų sulaukiama vėliau ir mažiau, žiedkočiai būna liauni, gumbai nesubręsta ir blogai žiemoja (išdžiūsta ar supūva). Jei organinių trąšų nėra, tręšiama pa­vasarį. Pagrindiniam tręšimui labiausiai tiktų kompleksinės trąšos su nedaug azoto. Mineralinių trąšų pasiūla didelė, tačiau nėra kompleksinių trąšų, skirtų specialiai jurginams. Daugelis jurginų augintojų mano, kad šiems augalams tinkamos sudėties trąšomis neprekiau­jama. Pavasarį dažniausiai naudojamos kompleksinės trąšos, kurių sudėtis apie 10-10-15(20) NPK, į 1 kv. m beriama 20-80 g (atsižvelgiant į dirvos derlingu­mą). Amerikiečiai siūlo tuo metu naudoti trąšas, kurių sudėtis 5-10-10 arba 10-20-20 NPK. Latvijoje jurginams tręšti plačiai naudojamos trąšos „Hydro Complex“ su mikroelementais. Daugelis mūsų au­gintojų naudoja bulvėms skirtas trąšas. Geriausia būtų mineralinių trąšų sudėtį ir normą parinkti pagal agrocheminius dirvos tyrimus, taip pat atsižvelgiant į jurginų auginimo tikslus ir netgi veisles. Jei jurginai auginami gumbų derliui, juos reikės tręšti kitaip negu jurginus, augina­mus žiedams. Jurginų šakniagumbiai sodinami į šiltą ir gerai išdžiūvusią žemę. Į šaltą žemę pasodinti jurginų gumbai ir toliau „miega“. Jei jie sveiki, nėra ko bijoti. Dirvai sušilus, gumbai leidžia šaknis ir daigus. Jei dirva ne tik šalta, bet ir šlapia, tuomet jie gali supūti. Tokiu atveju, geriau gumbus sodinti vėliau. Visi žino, kad gumbus reikia sodinti 2-3 savaites prieš paskutines pavasario šalnas, nes per tiek laiko jurginai sudygsta. Deja, niekas negali pasakyti, kada bus paskutinė šalna. Remiantis daugiamečiais stebėjimais, nustatyta, kad Lietuvoje tai gegužės vidurys. Anksčiausiai į dirvą sodinami nesudygę šakniagumbiai: kai žemė įšyla bent iki 10-15 °C (balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje). Kiek vėliau (antroje gegužės pusėje), kai praeina šalnų pavojus, sodinami sudaiginti šakniagumbiai. Galima sodinti ir kiek anksčiau, apsirūpinus daržo plėvelės atsargomis, kad, esant šalnų pavojui, juos galėtume pridengti. Manoma, kad prasminga ir anksčiau pasodintus jurginus uždengti daržo plėvele, taip sudarant geresnes mikroklimato sąlygas. Vėliausiai (birželio pradžioje) sodinami įsišakniję auginiai. Iki Joninių pasodinti jurginai dar gali džiuginti žiedais. Pasak patyrusių augintojų, paskutinis sodinimo terminas – liepos 15 diena. Žinoma, taip elgiamasi tuo atveju, kai tenka išsaugoti ypatingus vėlai įsigytus gumbus. Labai dažnas klausimas: ar iš mažo gumbelio gali kas nors užaugti ir netgi žydėti? Prisiminkime, kad jurginai – šakniagumbinės, o ne svogūninės gėlės, todėl augalo stambumas ir žiedų dydis nepriklauso nuo sodinamos medžiagos dydžio. Jei jurginai auginami žiedams skinti, sodinami ne jurginų gumbai, o daigai, išauginti iš auginių. Nesvarbu, ar jurgino gumbas didelis, ar mažas, svarbu, kad jis būtų sveikas ir bent su vienu pumpuru. Tiesa, didelis ir svei­kas gumbas duoda stipresnį ūglį ir dažniausiai jurginas pražysta kiek anksčiau. Bet labai dideli gumbai neretai būna nesveiki ir netgi žūsta. Deja, vien gumbo iš­vaizda negali visiškai užtikrinti jų sveikatingumo ir gyvybingumo. Todėl daugelis patyrusių augin­tojų stambių gumbų galus nu­pjauna bent vienu trečdaliu. Taip nustatoma, ar gumbas sveikas, ir susiformuoja daugiau siurbiamų­jų šaknų. Vis dėlto visai mažyčiai ir ploni gumbai linkę greičiau išdžiūti. Augimo pradžioje jiems reikia skirti daugiau dėmesio. Dideliuose plotuose jurginai sodinami eilėmis (70-100 cm at­stumu) arba juostomis po dvi eiles (juostoje tarp eilių 50-80 cm). Tarp augalų turi būti 30-70 cm atstumai (priklauso nuo veislės). Auginant jurginus tik gumbams, tarp eilių dažniausiai pasirenkamas 70 cm atstumas, o auginant žiedams -90-120 cm atstumas. Žemaūgiai jurginai sodinami tankiau -15-30 cm atstumu Duobės kasamos 30 x 40 cm dydžio. Jeigu sodinami aukštaū­giai jurginai, į duobę įsmeigiamas medinis, metalinis ar kitoks 1,5-1,7 m aukščio kuoliukas. Siuo metu pasaulyje yra įvairių technologijų, naudojamų jurginams pririšti. Sodinami iš anksto paruošti gumbai: padalyti, jei reikia – pa­mirkyti vandenyje ar net beicuoti. Geriausia, kai sodinant gumbas jau būna su bent vienu daigeliu. Netyčia nulaužus, labai dėl to ner­vintis nereikia, nes toje vietoje pa­bunda kiti miegantys pumpurai. Jeigu ūgelis atrodo ligotas, jį taip pat reikia nulaužti, kad išaugtų naujas ir sveikas. Negalima sodinti ką tik pada­lytų daigų, nes per šviežią žaizdą lengvai užsikrečiama puviniu. Jurginai padalijami bent prieš vie­ną dieną. Auginant daug jurginų, kartais jų gumbai beicuojami jau rudenį. Jei iš rudens gumbai nebuvo niekuo apdoroti ir laikant kai kurie sugedo, pavasarį prieš sodinant juos derėtų beicuoti. Jei gumbas normalus ir sveikas, duobu­tėje jis sodinamas vienas. Jei gumbai silpni, vienoje duobutėje geriau pasodinti 2-3 pa­dalytus gumbus. Pasodinus nepadalytus kerus, kuriuose yra pernykščių gumbų, pastarieji trukdo formuotis naujiems. Didelis ūglių skaičius skatina konkurenciją ir jurginų stiebai būna liauni, netaisyklin­gi, netgi išgula. Krūmas būna negražios formos ir menkai žydi. Iš stambaus kero išaugę augalai greičiau sensta, veislės išsi­gimsta (žiedynai smulkėja ir kinta jų forma, pavyzdžiui, tampa tuščiaviduriai, blogiau subręsta, prasčiau laikosi gumbai). Išimtis: atvejai, kada kai kurių veislių jurginai iš­augina labai plonus (pernykščius) gumbus prie senojo (užpernykščio) gumbo. Sunkesnėje dirvoje jurginai sodinami sekliau, lengvesnėje – giliau. Daugumos augintojų nuomone, jurgino šakniagumbio kaklelis pasodinus turi būti 3-5 cm po žeme. Kartais rekomenduojama jurginų šakniagumbį paguldyti duobėje hori­zontaliai 10-15 cm gylyje. Šakniagumbis padedamas taip, kad augimo pumpuras būtų viršuje ir šalia įsmeigto kuoliuko. Pasodinus suformuojama lėkštės formos duobutė, kad saulė greičiau įšildytų dirvą ir laistant nenutekėtų vanduo. Jurginams augant, pamažu dirva apkaupiama ir rude­niop apie stiebą susiformuoja kauburėlis, saugantis gumbus nuo perteklinio van­dens, o stiebo pamatą – nuo šalnų. Pavasarį dažniausiai dirva būna gana drėgna, tad pasodintų jurginų laistyti ne­būtina ir netgi nerekomenduojama. Kai kurie JAV augintojai kategoriškai drau­džia laistyti tik ką pasodintus jurginus. Pavojinga lieti vandenį į duobutę jurginus sodinant: dar šaltoje dirvoje gumbas gali supūti. Per anksti pradėjus laistyti gumbus galima supūdyti. Dažniausiai jurginai pra­dedami laistyti vos sudygus. Jei jurginai išauginti iš sėklų, auginių ar gumbai įsišaknijo šiltnamyje, juos reikia iš anksto pratinti prie vėsaus oro: dieną laikyti lauke, o naktį įnešti atgal į šiltnamį arba apkloti. Prieš sodinant tokius jurginus reikia iš anksto gausiai palieti. Sodinama 3-5 cm giliau negu augo vazonėlyje. Žeme užpilamas visas pirmas tarpubamblis iki lapų. Augalai tuoj pat pririšami ir vėl gerai palaistomi. Jurginų auginių sodini­mo atstumai tokie pat kaip ir gumbų. Kai kurie augintojai auginius į dirvą sodina su vazonėliais, kad augalai užaugintų kom­paktiškus tankius šakniagumbius. Norint užauginti daugiau gumbų iš auginių, rekomenduojama juos sodinti įžambiai (nuožulniai). Dalis stiebo apipilama že­mėmis, kad išleistų papildomų šaknų ir suformuotų gumbus. Taip pat sodinami ir ištįsę jurginai liaunais stiebais. Kad jurginų veislės nesusimaišytų, tik pasodinus prie kiekvieno augalo įsmeigia­ma etiketė su veislės pavadinimu ir kita būtina informacija. Be to, popieriuje reikia nusibraižyti planelį, kur ir kokių veislių jurginai pasodini, nes etiketės gali sulūžti, dingti, net kartais ir smalsūs paukščiai (varnos, žuvėdros) pakeičia jų vietą.