Kambarinė gėlė anturis

Įspūdinga lapinė ir žydinti gėlė (ajerinių šeimos), kilusi iš Vidurio ir Pie­tų Amerikos tropinių miškų. Burbuolės pavidalo žiedyną gaubia didelis spal­votas pažiedlapis. Kambariuose geriau­sia auginti Sercerio anturio hibridus (Anthurium scherzerianum hybrida) ir smulkius laipiojančius Anthurium aemulum. Gerokai di­desni ir reiklesni šilumai bei oro drėg­mei yra Anthurium andreanum hibridai ir Anthurium cryslahinum su dideliais aksomiškais, rusvai žaliais, baltomis gyslomis lapais.

gėle anturis crystallinum

Žydi pavasarį. Perkami tik žydintys anturiai; žiedai laikosi kelias savaites. Vieta turi būti šilta, šviesi. Gausiai lais­tomi ir purškiami minkštu vandeniu, dažnai panardinami su vazonu į van­denį. Pradėjus tręšti nuo balandžio mėn., geriau prasiskleidžia žiedai. Nužydėjusius žiedus nuskinti. Nuo kalkių pertekliaus lapų viršūnėlės pasidaro geltonai rudos. Vasarą augimo perio­das. Kartais pasirodo pavieniai žiedai. Kas 2—3 metai prieš žydint ar peržy­dėję (birželio—liepos mėn.) persodina­mi į purią rūgščią žemę, į kurią pride­dama kiminų. Vazonas geriau platus, su drenažu. Senos ir nesveikos šaknys pašalinamos, stiebas patrumpinamas. Žaizdos apibarstomos medžio anglies milteliais. Reikia saugoti trapias, sau­sas šakneles. Sodinama kiek giliau ne­gu augo. Patalpoje oras turi būti šiltas, grynas ir drėgnas (20—25 °C), ypač Anthurium crystaJlinum. Kai įsišaknija, gausiai lais­tyti, tręšti kas savaitę (1—2 g/l) miši­niu, kuriame gausiau azoto (N:K: P205 = 3:l:2). Mėgsta šviesą, bet vidur­dienį nuo tiesioginių saulės spindulių sukasi lapai, be to, gali užpulti vora­tinklinės erkutės ir tripsai. Rudenį ir žiemą, dalinės ramybės periodu, daug nelaistyti, kad nepradėtų pūti storos šaknys, retkarčiais nupurkšti. Spalio— sausio mėn. patręšti mišiniu, kuriame mažai azoto (3:1:4). Persodinti galima vasario mėn. Laikyti šviesioje, 15— 20 °C temperatūros patalpoje. Gėlės lapus ga­li apėsti šliužai. Dauginama kero dali­mis arba šoninėmis atžalomis, kurios įsišaknija dar būdamos prie pagrindinio augalo. Persodinant jos atsargiai atski­riamos aštriu peiliu.

 

Šimtai anturių rūšių auga drėgnųjų miškų žemėje arba kabo ant medžių. Augalams patinka labai drėgnas oras ir šiluma, sveikus išlaikyti juos dažniausiai pasiseka tik šiltnamyje, jame sukūrus tropinį klimatą. Mūsų gyvenamųjų patalpų aplinka tinka tik dviem rūšims: Andrės anturiui (Anthurium andreanum, kilusiam iš Kolumbijos) ir ypač Sercerio anturiui (Anthurium scherzerianum, kilusiam iš Kosta Rikos).

Antūriai pradėti auginti nuo 19 a. vidurio ir, metams bėgant, išvesta daug veislių, kurios dažnai pardavinėjamos, nenurodant tikslaus pavadinimo. Anturiai priklauso aroninių (Araceac) šeimai. Nuostabiausia gėlės dalis – tai papėdlapis. Per ilgus metus selekcininkai išvedė nemažai veislių su puikių spalvų papėdlapiais. Paprastai papėdlapis būna raudonas, oranžinis, rožinis arba baltas, bet mūsų laikais pasitaiko ir dėmėtų.

Sercerio anturio (Anthurium scherzerianum) mišrūnus galima atpažinti iš beveik apskrito, išgaubto papėdlapio ir liaunos, dažnai kiek išlenktos burbuolės.

Andrės anturio (Anthurium andreanum) mišrūnų burbuolės kiek storesnės, trumpesnės ir tiesesnės, o papėdlapis panašesnis į širdelę, aiškiai smailėjantis ir beveik visad neįtikėtinai žvilgus, tarsi lakuotas. Žiedai dažnai pardavinėjami kaip skintos gėlės. Kambaryje auginamam Andrės anturiui reikia drėgnesnio oro ir daugiau šilumos. Sercerio anturio mišrūnai puikiai auga kambaryje. Pastatykite vazoną šviesioje, bet ne pernelyg saulėtoje vietoje. Augalas iškenčia netinkamą priežiūrą, bet geriau prižiūrėkite jį tinkamai. Pasodinkite į purią humusingą žemę, laistykite reguliariai, bet ne per gausiai kambario temperatūros lietaus arba virintu vandeniu. Sercerio anturis mėgsta šviesą, bet geriau jį apsaugoti nuo ryškios vasaros saulės.