Kedrais vadina visžalius spygliuočius medžius, augančius Šiaurės Afrikoje, Viduržemio jūros pakrantėje – tai libano kedrai (cedrus libani barr). Šie kedrai auga lėtai ir yra labai ilgaamžiai. Pietų Azijoje auga atlaso kedras (cedrus atlantica matt). Šie kedrai neturi valgomų sėklų. Savo tėvynėje jie užauga didžiuliais gražiais medžiais, vertinamais dar ir dėl aukštos kokybės medienos. Šie medžiai mėgsta šilumą ir mūsų krašte neauga, nors galima aptikti parduodamų jų sodinukų.

Kedrais vadina medžius, kurie auga Šiaurės Amerikoje ir šiaurinėje Eurazijos dalyje – Kinijoje, Japonijoje, Šiaurės ir Pietų Korėjoje, Mongolijoje.

Žinomos tokios kedrų rūšys

sibirinė kedrinė pušis (pinus sibirica), europinė kedrinė pušis (pinus cembra), korėjinė kedrinė pušis (pinus koraiensis sieb), kedras keružis (pinus pumila), kiniška baltoji kedrinė pušis (pinus armani). Visi šie medžiai penkiaspygliai – jų spygliai auga po 5 iš vienos vietos. Visi šie kedrai augina valgomas sėklas – riešutėlius.
Italijoje, Graikijoje ir Kryme auga itališkasis kedras (pinus pinea), dar vadinamas kedrine pinija. Jis taip pat turi valgomas sėklas – riešutėlius (pigudi), prinokstančius trečiaisiais metais, o šio kedro spygliai auga po du iš vienos vietos.

Mūsų klimato juostoje auga sibiro kedras, korėjinis kedras, kiniškas kedras ir kedras keružis. Tai reti medžiai, tačiau galima jų aptikti suaugusių ir derančių ir mūsų krašte.

Sibiro kedrus Lietuvoje negausiai auginama parkuose ir iki šiol nesėkmingai bandoma įveisti miškuose: dar jaunus medelius ragais sužaloja stirninai, šakas nukanda ir žievę nulupa briedžiai, elniai. Šis medis gerai auga ir dera pakankamai derlinguose, drėgnokuose giliuose priemolio dirvožemiuose. Sibiro kedras – atsparus šalčiui, šviesamėgis, jauno amžiaus gerai pakenčia paunksmę. Šaknys gilios ir plačios. Iš kankorėžių, pasiųstų iš Sibiro auginu medelius. Žydi gegužės pabaigoje-birželio pradžioje, kankorėžiai subręsta kitų metų rugpjūčio-rugsėjo mėnesį.

Europinis kedras dažnokai auginamas Lietuvos parkuose, sodybose. Reiklus dirvožemio ir oro drėgnumui. Palyginti šviesiamėgis. Apie 100 metų gyvybingi medžiai auga Raudonės, Vyžulionių parkuose. Panašūs medžiai auga prie Žemės ūkio universiteto Noreikiškėse, Kauno rajone. Porą kartų man pavyko aptikti tuos medžius gausiai derančius ir susirinkti jų kankorėžių. Dabar iš tų riešutėlių užauginti medeliai auga mano sodelyje.

Korėjinius kedrus Lietuvoje pradėta auginti po Antrojo pasaulinio karo ir iki šiol yra reta. Atsparus šalčiui, mėgsta derlingus drėgnokus priemolio dirvožemius. Žydi birželio pradžioje, kankorėžiai subręsta kitų metų rugpjūčio–rusėjo mėnesį ir kartu su riešutėliais nukrenta ant žemės. Apie 50 metų amžiaus derančių medžių grupė auga 15 arų plote Nemenčinės miškų urėdijoje prie Pabradės. Šio kedro riešutėlių man atsiuntė iš Usurinės taigos. Dabar mano sodelyje auga iš jų sudygę medeliai.

Žemoji kedrinė pušis (kedras keružis). Laikoma kalnų tundros rūšimi, vienas pirmųjų suželia akmeninguose slenkančiuose šlaituose. Užauga 1,5-3 metrų aukščio krūmas (kartais medelis) plačiai pažeme besidriekiančiomis šakomis. Auga labai lėtai. 10 metų amžiaus pasiekia vos 30 cm. Žydi birželio pradžioje, kankorėžiai subręsta kitų metų rugpjūčio mėnesį. Nereiklus dirvožemio derlingumui ir drėgmei. Atsparus šalčiui, šviesomėgis medelis. Lietuvoje auginamas retokai: alpinariumuose, skveruose, sodybose.

Kininis kedras (Armando pušis). Lietuvoje pradėta auginti prieš 20-30 metų. Auga Kauno botanikos sode. Dera ir išaugina sėklas-riešutėlius. Pradeda derėti 15-20 metais, dera kasmet ir paprastai gausiai. Kankorėžiai subręsta po 2 metų, rugsėjo mėnesį, ir netrukus išsiaižo.

Kodėl aš nusprendžiau auginti kedrus?

Kai perskaičiau Anastasijos ir Vladimiro Megrė parašytas knygas, supratau, kad kedrai – labai vertingi medžiai, nešantys gėrį visiems žmonėms, gamtai ir Kosmosui. Kedrų paskirtis – kaupti Kosmoso energiją, jie Žemėje veikia kaip kondensatoriai. Naktį ir dieną savo spygliukais kedrai surenka visą spektrą šviesos energijos, išspinduliuotos žmonių, kuri pakilo į kosmosą ir, atsispindėdama nuo saulės bei planetų, sugrįžo į Žemę. Tai kūrybinė energija, galinti kurti pasaulius. Kai šios energijos nepakanka kosmose arba visoje Žemės gyvybėje, kedrai atiduoda šią sukauptą energiją.

Ir žiemą, ir vasarą kedrų miške – savas mikroklimatas. Čia gaminama daug deguonies, prisotinto anijonais ir fitoncidais. Kedro fitoncidai turi priešmikrobinį poveikį, todėl 1 kubinis metras oro tokiame miške turi tik 200-300 mikrobų, o tai yra beveik sterilus oras. Tokia aplinka ideali žmogaus poilsiui bei sveikatai atkurti.

Nuostabiai gražūs kedrai savo žydėjimo laiku: minkštų, tamsiai žalių spygliukų fone tarsi avietiniai žiburėliai ryškiai šviečia vyriški žiedynai, o tarp jų pasklidę moteriški žiedynai – violetinės spalvos kankorėžiukai. Birželio mėnesį žydintys kedrai išbarsto daugybę žiedadulkių, tai beveik lygu riešutų derliui. Nubyrėjusios ant vandens paviršiaus, žiedadulkės pamaitina žuvytes.

Įdomius pastebėjimus apie kedrus 1909 m. užrašė tyrinėtojas V. Gomilevskis: sparvos, giliai, uodai, moskitai ir kiti kandantys vabzdžiai šalinasi sibirinio kedro miškelių. Nepakartojamas smalingas aromatas pripildo visą orą kedrynuose, ypač stiprus jis tampa per vasaros karščius ir vakarais. Šis oras kaip eliksyras veikia žmogaus organizmą. Ir pirmiausia pašalina nuovargį bei suteikia žmogui žvalumo. Sibiro kedrą galima pavadinti žvalumo medžiu.
Sibiro kedro sakai turi stiprių gydomųjų savybių. Jo mediena tvirta ir kartu minkšta, ji lengvai apdirbama, gražios tekstūros, švelniai rožinės spalvos, švelnaus kvapo. Visa tai gerai veikia žmogaus sveikatą. Kedro spygliai sukaupia savyje daug biologiškai aktyvių medžiagų, turinčių gydomųjų savybių. Švieži spygliai turtingi vitamino C, ypač daug jo žiemą – daugiau kaip 300 mg. Jauni kedro ūgliukai yra panašaus į citrinų žievelę, malonaus skonio ir taip pat turtingi vitamino C. Iš jų daromas sveikatą stiprinantis gėrimas.

Visas kedro medis (spygliai, sakai, mediena) turi stiprias fitoncidines savybes. Per parą kedrų hektaras išskiria daugiau nei 30 kg lakių eterinių medžiagų, kurios turi didžiulę baktericidinę galią. Pagal mokslininkų tyrėjų nuomonę, tokio fitoncidų kiekio pakanka, kad didelis miestas būtų išvalytas nuo patogenines ligas sukeliančių mikrobų. Kedro fitoncidai ne tik pašalina ligas sukeliančius mikrobus, bet ir padeda plisti mikrobams, kurie šalina patogeninius mikrobus.

Uogos ir kiti augalai, augantys šalia kedrynų, sukaupia daugiau vitaminų ir biologiškai aktyvių medžiagų, negu augantys kituose miškuose.

Labai gydančiai kedro eteriai veikia žmogų, ir pirmiausia jo nervų sistemą. Žmonėms nuo isterijos, įvairių nervinių sutrikimų, nemigos padeda pabuvimas prie kedro. O geriausia lova būtų padaryta iš kedro medienos – tą patį specialistai rekomenduoja žmonėms, sergantiems širdies-kraujagyslių ligomis, kvėpavimo organų ligomis. Iš kedrų spyglių daromos vonios, jos veikia raminančiai, pašalina nuovargį bei nervinę įtampą.

Kedras lietuvoje: Kaip pačiam užsiauginti kedrą?

Atsakymo į šį klausimą aš ieškojau jau apie penkioliką metų, nuo tada kai nusprendžiau auginti kedrus ir gavau šių stebuklingų medžių sėklų-riešutėlių. Iš pradžių daug ko nesupratau, trūko pajautimo kaip gi tai daryti. Tuo pačiu metu kartu su manimi pradėjo auginti kedrus ir daugelis mano draugų. Vieni naudojo šį daiginimo metodą su upės smėliu.  Kitas žmogus pirko kedro riešutėlių turguje ir 6 ar 7 sėklas – riešutėlius įsmeigė pirštu į žemę kiemelyje žolių gazone. Po kurio laiko visi medeliai sudygo ir laimingai augo tarp gėlynų iki pat rudens. Kita mergina padarė taip: palaikė riešutėlius burnoje 9 minutes, paskui viska sudėjo į stiklainį su vandeniu ir paliko 2 parom pastovėti. Tada atnešė iš daržo žemės, pripylė jos į vazoną ir subėrė ten visus išmarkintus riešutėlius, ant jų dar užpylė žemės ir paliko vazoną žiemoti lauko virtuvėje. Atėjus pavasariui pamatė, kad žemė vazone pakelta tankiais kaip šepetys kedro daigais. Taip pas ją sudygo apie 50% pasėtų riešutėlių.

Dar viena mano draugė subėrė kedro riešutėlius į medinę dėžutę, pripildytą sodo žemės, ir paliko ją lauke. Atėjus pavasariui pasirodė daugybė daigų. Tai patirtis tų laimingųjų, kuriems sekėsi. O daugeliui riešutėliai visai nedygo. Aš džiaugiausi, kad iš 80 pasėtų riešutėlių man sudygo 5 daigai. Tokia buvo pradžia. Nors kedro riešutėliai pas visus (išskyrus tuos, kurie pirkti turguje) buvo tie patys – iš sėklinių kankorėžių, atsiųstų iš Sibiro, dygo pas visus skirtingai. Dabar aš daiginu kedro riešutėlius drėgname smėlyje ir polietileniniame maišelyje, visa tai laikau įstiklintame balkone arba garaže (rūsyje). Dabar jau sudygsta maždaug pusė arba kiek mažiau. Nuo ko priklauso jų dygimas? Manoma, kad nuo žmogaus, kuris tuo užsiima, nuo jo būsenos ir minčių.