Krokas

Krokai kilę iš Viduržemio ir Juodosios jūrų pakrančių, Krymo, Kaukazo, Vidurinės Azijos, Irano, Turkijos. Nemažai jų augaviečių Vidurio Europoje. Krokai auga aukštikalnių pievose, šviesiuose miškuose, stepėse. Genčiai priklauso apie 80 rūšių.

Augalo pavadinimas kilęs iš graikų (krokos – tymo spalvos), o šafranas – iš arabų kalbos (zafaran – geltonas).

Tai vilkdalginių (Iridaceae Lindl.) šeimos daugiamečiai gumbasvogūniniai augalai. Suspausto rutulio formos gumbasvogūnius dengia tinkliški apdangalai ir lukštai. Lapai siauri, ilgi, linijiški, kai kurie su balta juosta ties centrine gysla, auga kuokštais po 2-15. Pagrindinis gumbasvogūnis kasmet sunyksta, jį pakeičia naujas.

Žiedai nedideli, balti, kremiškai balti, geltoni, oranžiniai, šviesiai arba tamsiai violetiniai, alyviniai, melsvi, dažnai dvispalviai ar trispalviai, su trimis ryškiai geltonomis ar raudonai oranžinėmis purkomis. Žiedą sudaro 6 žiedlapiai. Nelygu rūšis, iš gumbasvogūnio išauga 1 – 15 žiedelių. Žydi anksti pavasarį (kovo-balandžio mėn.) arba rudenį (rugsėjo-spalio mėn.). Dauguma rūšių krokų užmezga ir subrandina sėklas. Jos nedidelės, sorų kruopų dydžio, rausvai rusvos.

Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje pramoniniu būdu auginami tikrieji krokai (Crocus sativus L.). Šiek tiek menkesnės pavasarinių krokų (Crocus vernus All.) ir puošniųjų krokų (Crocus speciosus Bieb.) purkos.

Tikrieji ir puošnieji krokai žydi rudenį, o pavasariniai – pavasarį.

Tikrųjų krokų žiedai balti, violetiniai su tamsiomis juostelėmis. Purkos oranžinės arba raudonos. Lietuvoje žydi rugsėjo – spalio mėnesiais. Lapai 3 mm pločio, užauga rudenį kartu su žiedais. Gumbasvogūniai 2 – 3 cm skersmens.

Pavasaris dažnai sumeluoja. Leidęs keletą dienų pasidžiaugti šiluma, vėl atskuba šaltis. Krokai jo nebijo, tik paguldo savo žiedelius ant žemės ir laukia, kada vėl galės pakilti. Jie labai jautrūs šilumai, nuskinti išsiskleidžia rankoje, o kambaryje vos per keletą minučių parodo savo gražiąsias oranžines ar geltonas purkas.

Iš krokų purkų gaminamas vienas iš brangiausių maisto prieskonių ir dažų – šafranas. Tik sunku daugiau jų pririnkti, labai jau smulkios – l kg žaliavos reikia apie 150-200 tūkstančių žiedų. Dėl šafrano krokai auginami daugelyje Europos ir Azijos šalių, Azerbaidžane, Dagestane ir Kryme. Sakoma, kad Anglijos karalius Henrikas VIII taip mėgo šį prieskonį, kad uždraudė rūmų damoms šafranu dažyti plaukus.

Maisto pramonėje vartojamos prieš saulę arba džiovyklose išdžiovintos kroko žiedų purkos. Jose daug dažų medžiagų, eterinio aliejaus (0.34%), flavonoidų, vitaminų ir kitų medžiagų. Šafranu skaninami įvairūs mėsos bei daržovių patiekalai, dažomi sūriai, sviestas, likeriai, duonos ir kiti maisto pramonės gaminiai.

Ir smulkūs laukiniai, ir stambūs darželiniai krokai yra vilkdalginių šeimos. Šių gėlių žiedai žiemą dažnai puošia palanges. Laukiniai krokai greit peržydi, ilgiau žydi darželiniai. Todėl mėgėjai dažniausiai šiuos ir augina. Spalio – lapkričio mėn. sodina į vazonus ar specialius indus.

Gėlynuose auginama daug puikių veislių ir rūšių krokų. Ypač gražūs geltonai žydintys siauralapiai krokai (Crocus angustifolius Weston), geltonieji krokai (Crocus flavus Weston), auksažiedžiai krokai (Crocus chrysanthus Herb.) ir hibridiniai krokai ‘Goldilocks‘, ‘E. P. Bowles‘, ‘Zwanenburg Bronze‘. Labai dailūs, švelniai kremiškai balti ‘Cream Beauty‘ krokų žiedai.

Kenkėjai krokus puola retai, dažniau pasitaiko virusinės ligos. Lapai ir tamsesni žiedai (ant šviesių sunku pastebėti) tampa balsvai dryžuoti, žiedlapiai dažnai išsikraipo. Krokų gumbasvogūnius mėgsta pelės.

Į krokus baltais ir alyviniais žiedais labai panašūs pavasarį ir rudenį žydintys vėlyviai (Colchicum L.). Geltonieji vėlyviai (Colchicum luteum Baker) žydi geltonai, bet jie labai reti, todėl nesumaišysite. Labiausiai į krokus panašūs rudeniniai vėlyviai (Colchicum autumnale L.). Tai nuodingi augalai, jų negalima skinti ir persodinti plikomis rankomis.

Krokai – vieni iš seniausių kultūrinių augalų. Auginami lengvose, humusingose, neužmirkstančiose dirvose. Krokai sodinami vejoje. Juos galima sodinti po lapuočiais medžiais ir krūmais, alpinariumuose, klombose, akmenų soduose ir pievelėse. Pievelė su krokais nupjaunama tik gegužės pabaigoje, kai pagelsta lapai. Pavasarinių rūšių ir veislių krokus nesunku pražydinti žiemą.

Rudeniniai krokai sodinami vasaros pabaigoje, pavasariniai – rudens pradžioje; stambesni – 8-10 cm, smulkūs – 4-5 cm gyliu. Geriausia trąša – kompostinė arba lapinė žemė, perpuvęs mėšlas. Nelygu veislė ar rūšis, krokai persodinami kas 2-5 metai, birželio – liepos mėn., kai sunyksta lapai. Vienoje vietoje juos galima auginti ir ilgiau, bet tuomet krokai labai sutankėja, prasčiau dauginasi ir žydi.

Krokus geriau sodinti sekliai ir iškasti kasmet. Kai kurių rūšių krokai per sezoną užaugina po 6 – 8 vaikučius. Jie labai smulkūs, ir kasant sunku visus išrinkti iš dirvos.