Gatvėje kur aš užaugau buvo toks įpatingas krūmas. Tiesa, man tuomet jis visai nebuvo įpatingas, tiesiog krūmas ir tiek. Kartais nuskindavome nuo jo tokią įdomią pūkuotą šakelę lyg cukraus vatos kuokštą. Tačiau pažiūrėjus iš arčiau matosi, jog tai rausvos į visas puses styrančios antenėlės.
Dalis tų stiebelių turi šiek tiek apvalios formos bumbuliukus kurie irgi styro į visas puses.

Tačiau man tas medis pasidarė įdomus gerokai vėliau, jau po to kai nebegyvenau toje gatvėje. Matyt todėl, kad prabėgo nemažai laiko ir aš supratau, kad daugiau gyvenime niekur tokio pat, a nei panašaus medžio aš nesutikau.

Dabar kaip pagalvoju, tai turbūt užtenka suvesti į google paiešką “pūkuotas krūmas” ir šis technologijų stebuklas sugrąžins mane į vaikystę akimirksniu, tačiau kaip ten bebūtų, niekada aš to medžio taip ir neieškojau. Iki tol, kol visai netyčia viename gėliu kataloge už akies užkliuvo žodis “Pūkenis” ir man tuomet sukilo smalsumas kas tai galėtų būti. Visų pirma pagalvojau, jog tai arba bus pūkuotoji vyšnia, arba dar koksai man visai nepažįstamas augalas.

Tačiau, mano nuostabai, paspaudus nuorodą prieš akis atsivėrė nuotraukų galerija su tais pačiais, nuostabiais, pūkuotais krūmais kurių spalvos varijuoja nuo žalsvai gelsvos iki tamsiai bordo ar švelniai violetinės.

Taigi, šio krūmo aukštis siekia maksimaliai 4 – 5 metrus ir jis gyvena net iki 100 metų. Savo forma iš toliau primena debesį ar dūmų kamuolį. Žydėjimas vyksta nuo gegužės iki liepos.

Kai kur rašoma, jog tai liaudies srityje, medicinoje naudojamas augalas. Tačiau augalas laikomas nuodingu, todėl reikia elgtis atsargiai bei saugoti nuo vaikų kurių akį jis gali tikrai nesunkiai patraukti.

Krūmai turi ir vaisių, kurie pasirodo vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje, vadinami kauleliais. Tai tie patys bumbuliukai kuriuos minėjau anksčkiau. Iš pradžių žali jie palaipsniui keičia spalvą įgaudami vis sodresnį juodumą.

Išsodinęs medį – krūmai, reikia atsižvelgti į dirvožemį ir vietovę, nes yra kai kurių ypatumų:

Sodinant pūkenį reikia atsiminti jog:

• Augalas labai mėgsta saulę;
• Mėgsta sausą, kalkingą ir akmenuotą dirvą;
• Nepakelia didesnio drėgnumo ir gausaus laistymo;

Gamtoje auga natūraliai ir sutinkamas šiose šalyse: Moldovos ir Balkanuose, Pietų Europos ir Ukrainos, Rusijoje – daugiausiai Rostovo srityje, Indijoje, Kinijoje, Pakistane. Gerai dera dideliame aukštyje – iki 1200 metrų virš jūros lygio.

Turi kelias rūšis, kurios skiriasi pagal lapų spalvą:

Raudonlapis pūkenis “Royal Purple” yra viena žymiausių rūšių. Iš pradžių lapeliai beveik juodi, po to palaipsniui virsta tamsiai raudonais ir purpuriniais atspalviais.

“Grace” raudona bei rausva spalva.

“Golden Spirit” ar “Ancota” – lapija žalia, virsta oranžine, rudens periodu pasiekia raudoną bei purpurine spalvas. Žydi geltona spalva.

“Rubrifolius” yra purpurinė ir tamsiai raudona spalva.

Krūmai turi būti ne mažiau kaip 1.5 – 1.8m vienas nuo kito, nes jie turi plačią šaknų sistemą ir turi turėti pakankamą laisvą plotą. Be to, reikia pasirūpinti, kad medis neaugtų šešėlyje.
Kadangi šaknys pakankamai didelės ir giliai įeina į dirvą, tai jei viršutinis sluoksnis šiek tiek sausas – nieko baisaus. Tai geriau, negu drėgmė. Jei dirvožemis pernelyg drėgnas arba rūgštus, lapai įgyja geltoną atspalvį.

Kai krūmai žydi, galima vieną kartą pamaitinti kompleksiškai – ir mineralinėmis ir organinėmis trąšomis. Jei dirvožemis derlingas, nėra reikalo tręšti iš vis.

Kartą per kelerius metus, paprastai gegžės mėnesį, nupjaunamos senos, sausos šakos. Tai daroma kol pradėjo skleistis lapai ir neprasidėjo žydėjimas. Jaunos šakelės gerai lankstosi ir tinka dekoratyviam formavimui.

Pūkeniai žiemai užklojami (dažniausiai jauni medeliai, iki trijų metų amžiaus) lapais ar durpėmis. Tačiau suaugę medžiai puikiai ištveria šaltį. Augalas gana atsparus kenkėjams ir ligoms.