Krūmas tuja

Tujos lengvai prisitaiko prie įvairių sąlygų, bet vešliausiai auga vidutiniškai sunkiuose ir drėgnuose, laidžiuose ir derlinguose priesmėliuose ir priemoliuose, saulėje arba pusiau pavėsyje. Blogai jaučiasi tik labai sunkiose arba sausose dirvose. kai trūksta šviesos, tujos išretėja (dauguma tujų gyvatvorių žalios ir tankios tik iš išorės, o viduje daug plikų šakų ir nurudusių šakelių). Drėgnokas ir lietingas Lietuvos klimatas tujoms puikiausiai tinka, o per ilgiau trunkančias sausras reikėtų nedažnai, bet gausiai palaistyti.

Tujų auginimasSausa vasara ir perdžiūvimas nepraeina be pasekmių – po metų ar net dviejų daug šakelių nudžiūva ir nukrinta (kartais nudžiūva visas augalas), ypač jeigu žemė labai lengva arba suplūkta. Tujos įsišaknijusios negiliai, todėl negalima giliai kasti arba purenti. Lietuvoje išaugintos tujos žiemoja gerai (kartais apšąla tik ‘Ericoides’), o importines bent pirmąją žiemą reikėtų uždengti, nes jos dar neprisitaikiusios prie mūsų klimato. Visas tujas, ypač jaunas, pravartu mulčiuoti kompostu, durpėmis, švariais sveikais lapais (išskyrus vaismedžių, nes jie serga grybinėmis ligomis). Mulčias neturi liesti kamieno.

Aukštos tujos (dekoratyviniai medžiai - gyvatvorės)Tujos tręšiamos kompleksinėmis ar specialiai spygliuočiams skirtomis trąšomis pavasarį, kai prasideda vegetacija. Silpnai augančias pravartu patręšti ir gegužės pabaigoje arba birželį. Organinių trąšų geriau nenaudoti, nes spygliuočiai labai jautrūs jų pertekliui. Derlingame dirvožemyje augančių tujų galima visai netręšti.

Genima ramybės laikotarpiu – žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, tinka ir ruduo. Žaizdos puikiai užgyja, todėl galima genėti net vasarą (liepą – rugpjūtį). Tačiau tuomet pradeda augti nauji ūgliai, o tai nepageidautina. Tujos genimos dezinfekuotais įrankiais, kai sausa ir giedra. Išpjautos ligotos šakos iš karto sudeginamos.

Ligos ir kenkėjai tujų paprastai nekamuoja. Nuo ligų dažniau nukenčia jauni, stipriai išgenėti ir dėl to daug ūglių auginantys, taip pat labai tankiai pasodinti augalai. Drėgnas, lietingas oras (kaip šią vasarą) taip pat palankus ligoms plisti. Profilaktiškai nuo ligų ir kenkėjų fungicidais arba insekticidais purškiami tik reprezentaciniuse želdynuose augantys, taip pat labai vertingi ir brangūs augalai. Sausą rudenį prieš užšalimą tujas rekomenduojama palaistyti. Žiemą, kai gausiai pasninga, nuo didesnių augalų reikia nupurtyti sniegą, kad jis neišlankstytų ar neišlaužytų šakų. Tujas siaura laja galima nestandžiai apvynioti virve.

Vazonuose užaugintas tujas galima sodinti visą sezoną. Iš lysvės iškasti augalai sodinami ankstyvą rudenį (rugpjūčio – rugsėjo mėn.), kad iki žiemos spėtų įsišaknyti, arba pavasarį – balandžio mėnesį ir pirmoje gegužės pusėje. Tujos dažniausiai gerai prigyja. Plikas šaknis reikia saugoti, kad neapdžiūtų – pavasarį jau po 15 min. apdžiūva smulkiosios šaknelės. Paskui sodinukai ilgai skursta arba visai išdžiūva.

Jaunos vakarinės tujos ir aukštesni kultivarai auga vidutiniškai sparčiai. Geroje žemėje 4-5 m. amžiaus augalai būna žmogaus aukščio. Paskui tujos auga lėčiau. Žemaūgiai kultivarai auga lėtai – juo žemesnis krūmas, tuo mažiau jis kasmet paauga.

Medis TujaTujos lengvai dauginamos sėklomis bei auginiais. Kankorėžiai skinami iš karto, kai lengvai paruduoja (rugsėjo mėn.), nes prinokę kankorėžiai sėklas išbarsto per 7-10 dienų. Sėklos 2-4 mėn. šaltai stratifikuojamos ir sėjamos pavasarį, tačiau galima sėti ir rudenį. Iki stratifikavimo sėklos laikomos sausose sandariose dėžėse 1-5°C šilumoje. Kambario temperatūroje daigumas greitai mažėja, nors dalis sėklų sudygsta ir pasėjus po 2-3 metų. Geriausios sąlygos tujoms sudygti – pusiau pavėsis, drėgna, bet ne šlapia lengva dirva ir 20-30° C šiluma. Nors kultivarų sėklos taip pat daigios, sėjinukai būna nevienodi, todėl dekoratyviųjų formų augalai dauginami auginiais (birželio antroje pusėje ir liepą, o šiltnamyje galima dauginti net žiemą).

Smulkiau apie tujų dauginimą ir daigų priežiūrą jau pasakojome. Skiepijama paprastai tik svyruoklinė tuja (Th. occidentalis ‘Pendula’), į vakarinę tują priglaudimu. Poskiepiai auginami vazonuose ir žiemą laikomi lauke (įkasti į žemę). Kelios savaitės prieš skiepijimą pernešami į šiltnamį, kad prabustų. Skiepijama nuo sausio antrosios pusės iki kovo pradžios.

Lietuvoje dažniau auginami vakarinės tujos kultivarai

Thuja occidentalis ‘Alba‘ — plačiai kūgiškas keliastiebis krūmas 1-2, kartais ir 4 m aukščio. Ūglių viršūnės balsvos, ypač ryškios žiemą.
Th. o. ‘Argentea‘ — iki 10 m medis kūgiška laja, ryškiais baltai margais siaurokais ūgliais.
Th. o. ‘Aurescens‘ “gimė” viename Lenkijos medelyne, o dabar dažnai auginama visoje Europoje. Tai 3-6 m aukščio medis tankia kūgiška laja, ryškiai geltonais ūgliais.
Th. o. ‘Bodmeri‘ — iki 3-5 m aukščio kūgiškas medelis truputį netaisyklingomis šakomis ir stambiais, į viršų riestais, storais, sodriai žaliais ūgliais.
Th. o. ‘Columna‘ Europoje auginama jau šimtą metų. Siauralajis iki 10-15 m aukščio ir 1 m pločio medis, šakos trumpos, horizontalios.
Th. o. ‘Cristata‘ — koloniškas 4-7 m aukščio medis reta laja, persisukusiomis, pasišiaušusiomis šakelėmis. ‘Cristata Argenteovariegata‘ balsvai margomis šakelėmis.
Th. o. ‘Danica‘ — viena iš mažiausių tujų. Šis tankus, taisyklingas rutuliškas krūmas auga labai lėtai, pasiekia tik 0,5-1 m aukštį.
Th. o. ‘Dumosa‘ pasižymi netaisyklinga (plačiai kūgiška, kiaušiniška, rutuliška) krūmo forma, užauga iki 1,5 m aukščio. Jaunų augalų lapai spygliški, vėliau atsiranda vis daugiau žvyniškų.
Th. o. ‘Elegantissima‘ — iki 6-10 m aukščio medis kūgiška laja. Žvyneliai žvilgantys, skaisčiai žali, ūglių viršūnėlės vasarą rusvai geltonos, žiemą rudos.
Th. o. ‘Ellwangeriana‘ — plačiai kūgiškas 3-5 m aukščio krūmas plonais ūgliais su žvyniškais ir spygliškais pilkšvai žaliais lapais.
Th. o. ‘Ellwangeriana Aurea‘ labai dažna mūsų želdynuose. Tai 1,5-3 m aukščio plačiai kūgiškas krūmas su spygliškais ir žvyniškais aukso geltonumo lapais.
Th. o. ‘Ericoides‘ — iki 2 m aukščio ir skersmens krūmas vien tik su spygliškais lapais, kurie vasarą žali, o žiemą žaliai rusvi. Jautriausia šalčiui iš Lietuvoje auginamų vakarinės tujos kultivarų, šaltomis žiemomis apšąla.
Th. o. ‘Fastigiata‘ — iki 5-10 m aukščio keliastiebis medis koloniška laja ir glaustomis šakomis.
Th. o. ‘Filiformis‘ nuo kitų tujų skiriasi ilgomis, plonomis, nusvirusiomis šakelėmis. Užauga iki 3 m aukščio ir beveik tokio pat pločio.
Th. o. ‘Globosa‘ — tankiašakis 1,5-2 m aukščio rutulio formos krūmas, seni augalai praranda taisyklingą formą.
Th. o. ‘Golden Globe‘ — taisyklingas rutuliškas 1-1,2 m aukščio krūmas geltonais žvyniškais lapais.
Th. o. ‘Gold Pearl‘ — kūgiškas 1,5-2,5 m aukščio krūmas, ūgliai ryškiai žali su šviesiai gelsvomis viršūnėmis.
Th. o. ‘Hoveyi‘ išauga iki 1,5-2,5 m aukščio ir 1-1,5 m pločio. Šakelės stačios, plokščios, išsidėsčiusios lygiagrečiai viena kitai, todėl krūmai, ypač jauni, atrodo lyg suploti iš šonų.
Th. o. ‘Rheingold‘ — iki 1,5-2 m aukščio ir pločio netaisyklingos formos krūmas su aukso geltonumo spygliškais, senesnių augalų — ir žvyniškais lapais.
Th. o. ‘Semperaurea‘ — tankus plačiai kūgiškas, iki 5-10 m aukščio medis. Šakelės žvilgančios, žalios su geltonomis viršūnėmis.
Th. o. ‘Smaragd‘ — tankus siaurai kūgiškas 2-4 m aukščio medis ne tik vasarą, bet ir žiemą skaisčiai žaliais ūgliais.
Th. o. ‘Spiralis‘ — siaurai kūgiškos formos 4-8 m aukščio medis spirališkai išsidėsčiusiomis smulkiomis tamsiai žaliomis šakelėmis.
Th. o. ‘Stolwijk‘ — tankus rutuliškas ar ovalus krūmas iki 2 m aukščio. Ūglių viršūnės blyškiai gelsvos.
Th. o. ‘Tiny Tim‘ — labai lėtai augantis rutuliškas, vėliau netaisyklingos formos platus žemaūgis krūmas.
Th. o. ‘Umbraculifera‘ — platus taisyklingos formos pusrutuliškas arba skėtiškas 1,5-2 m aukščio krūmas tamsiai žaliomis šakelėmis.
Th. o. ‘Wagneri‘ — tankus, taisyklingas, ovalus ar siaurai kūgiškas 2-4 m aukščio krūmas skaisčiai žaliais ūgliais.
Th. o. ‘Wareana Lutescens‘ — iki 3-6 m aukščio medis kūgiška ar ovalia laja, blyškiomis citrinos atspalvio šakelėmis.
Th. o. ‘Yellow Ribbon‘ — kūgiškos formos 3-5 m aukščio medelis pavasarį ryškiai geltonais, vėliau žalsvai gelsvais ūgliais.

Kitų rūšių tujos

Nors ir nedažnai, Lietuvoje auginamos dar keleto rūšių tujos. Plačiau paplitusi didžioji tuja (Thuja plicata D. Don), kuri užauga iki 60 m aukščio tėvynėje ir per 20 m – Lietuvoje. Laja siaurai kūgiška, šakelės didesnės, negu vakarinės tujos, iš viršaus žvilga, apatinėje pusėje neryškūs balti ruoželiai arba dėmelės. Kankorėžiai 1-1,5 cm ilgio, sėklos sparnuotos. Patrintos šakelės ir kankorėžiai kvepia. Auga greičiau už vakarinę tują, labiau pakenčia pavėsį, bet karpoma mažiau sutankėja, o vėjuotose vietose žiemą gali truputį apšalti. Želdynuose kartais auginamas šios tujos kultivaras ‘Zebrina’ geltonomis juostomis išmargintomis šakelėmis. Dauginima ir auginima kaip vakarinė tuja.

Rytinė tuja (Thuja orientalis L. f., sinonimas Platycladus orientalis (L. f.) Franco) savaime auga Vakarų Kinijoje bei Šiaurės Korėjoje. Užauga iki 15 m aukščio tėvynėje ir 2-4 m Lietuvoje. Dažniausiai tai taisyklingas kiaušiniškos arba kūgiškos formos krūmas arba medelis vertikaliai išsidėsčiusiomis žaliomis šakelėmis. Kankorėžiai stamboki (iki 2,5 cm ilgio), jų žvynelių viršūnės kablio formos, sėklos nesparnuotos. Patrintos šakelės kvepia silpnai. Ši tuja puošni, bet Lietuvoje reta, nes šaltesnę žiemą apšąla arba žūva.