Augalų kategorijos
Sidabražolės labiausiai skiriasi krūmo aukščiu, žiedų spalva ir dydžiu. Krūmo bei lapų forma ir spalva skiriasi mažiau. Pagal aukštį galima suskirstyti į aukštus (1-1,5 m), vidutinio aukščio (0,6-1 m), žemus (0,3-0,6 m) ir labai žemus (iki 0,3 m) sidabrakrūmius. Aukštų ir vidutinio aukščio krūmų plotis maždaug lygus aukščiui, žemų plotis gali dvigubai viršyti aukštį. Dauguma sidabražolių pusrutulio formos, aukšti dažniau stačiašakiai, o žemi – plačiai išsišakoję.
Žiedai balti, įvairaus sodrumo geltoni, rausvi, oranžiniai ir raudoni su visais tarpiniais atspalviais. Didžiausiais žiedais (4-5 cm skersmens) žydi kai kurie geltonžiedžiai sidabrakrūmiai, kitų žiedeliai 2-3,5 cm skersmens. Yra keletas kultivarų pusiau pilnaviduriais žiedais, tačiau tik ‘Floppy Disc’ sidabrakrūmių pilnaviduriai visi žiedai (kitų dauguma žiedų vis tiek būna paprasti). Lapai paprastai apie 1,5 (1-2) cm ilgio ir apie 2 (1,5-2,5) cm pločio. Kai kurių geltonai žydinčių sidabrakrūmių lapai pilkai arba tamsiai žali, daugumos kitų – ryškiai žali.
Krūminės sidabražolės priežiūra
Šiuos augalus prižiūrėti nesunku. Jie nereiklūs žemei, svarbiausia, kad netrūktų saulės. Rausvai, oranžiniai ir raudonai žydinčius kultivarus galima sodinti ir pusiau pavėsyje. Saulės atokaitoje, ypač kai karšta ir trūksta drėgmės, jų žiedai išblunka ir pasidaro balti arba geltoni. Tai laikinas reiškinys – po keleto dienų, kai saulę pakeis debesys ar rudeniop atvės oras, nauji žiedai vėl švies įprastomis spalvomis.
Žiemos šalčiams sidabrakrūmis atsparus. Pakantumas sausroms priklauso nuo auginimo sąlygų. Nuolat laistomi ir lepinami augalai, dirvai išdžiūvus, greitai pradeda vysti, o mažiau “mylėti” ir nepripratinti prie nuolat drėgnos dirvos puikiai auga ir nelaistomi – užtenka palieti tik per ilgas sausras. Pasodinti krūmeliai laistomi dažnai tik kol įsišaknija (pirmąjį rudenį ir pavasarį), o paskui vis rečiau, kad priprastų prie sausesnės dirvos. Per karščius palaistoma tik žemė po augalais, reikia stengtis neaplieti šakų ir lapų. Ligos šių krūmų paprastai nepuola, kartais jais paskanauja amarai, bet ne kasmet ir negausiai.
Svarbiausia sidabrakrūmius tinkamai genėti. Senesnių negenėtų augalų žiedai ir lapai susmulkėja, keras išretėja. Todėl jau 3-4 metais vėlyvą rudenį arba kuo anksčiau pavasarį prie pat žemės nupjaunami seniausi stiebai. Jie stori, dažnai trumpesni už jaunus stiebus, kartais viršūnėje labai tankiai išsišakoję. Jeigu krūmas retas ir išgenėjus iš jo mažai kas lieka, pavasarį patręškite ir palaistykite, kad užaugtų daugiau naujų stiebų. Peržydėjusių sidabrakrūmių šakelių viršūnės nudžiūva. Tai normalus reiškinys, bet sausos viršūnės su vaisių (neišvaizdžių rusvų dėžučių) kuokštais negražiai atrodo, todėl geriausia po žydėjimo (vėlyvą rudenį) arba anksti pavasarį jas nukirpti.
Sidabrakrūmis lengvai dauginamas vasaros (pusiau sumedėjusiais) auginiais. Pavyksta padauginti ne tik įprastu laiku (birželio – liepos mėn.), bet ir vėliau – rugpjūtį ar rugsėjį. Tai puikus augalas, jeigu norite išmokti dauginti arba išmokyti savo vaikus – lengva paruošti auginius, jie įsišaknija per keletą savaičių ir užaugina naujus ūglius, o kitais metais jau žydi. Sidabrakrūmiai išsprogsta anksti, todėl pavasarį sodinami kuo anksčiau, kai tik atšyla dirva. Rudenį jie žaliuoja ilgai ir sodinami spalį.
Botanikos soduose, medelynuose, augalų prekybos centruose galima įsigyti įvairių kultivarų krūmines sidabražoles. Visos jos puikiai pas mus auga, tereikia išsirinkti pagal aukštį ir žiedų spalvą. Iš sodriai geltonai žydinčių galima rekomenduoti ‘Goldfinger’ (aukštas, žiedai vidutinio dydžio, auksiniai, rudenį rusvo atspalvio), ‘Goldstar’ ir ‘Hachmann’s Gigant’ (vidutinio aukščio, didžiuliais, net iki 5 cm skersmens žiedais), ‘Goldteppich’ (vidutinio aukščio arba žemi, žiedai palyginti dideli), ‘Jolina’ ir ‘Reisenberg’ (žemi, taip pat stambiais žiedais) sidabrakrūmius.
Vidutiniškai geltoni ‘Beesii’ (vidutinio aukščio, stačiašakiai, sidabriškai plaukuotais lapais ir nedideliais, bet labai gražios formos žiedais) bei ‘Kobold’ (labai tankūs, pusrutulio formos, žiedai vidutinio dydžio) sidabrakrūmių žiedai. Šviesiai geltonai žydi ‘Katherine Dykes’ (aukšti, žiedai vidutinio dydžio), ‘Ochroleuca’ ir ‘Elizabeth’ (palyginti aukšti, dideli žiedai) bei ‘Primrose Beauty’ (žemi, pilkai žaliais lapais, dideliais žiedais).
Šviesiai oranžiniais žiedais žydi ‘Tangerine’, ‘Sunset’ (abu vidutinio aukščio), ryškiai oranžiniais, o rudenį beveik raudonais -‘Red Ace’ (žemi) ir ‘Hopley’s Orange’ (vidutinio aukščio), skaisčiai raudonais – ‘Red Robin’ (žemi). Rausvi žiedai ‘Princess’ (vidutinio aukščio), ‘Lovely Pink’ (irgi vidutinio aukščio) ir ‘Floppy Disc’ (labai žemi, žiedai pusiau pilnaviduriai, bet krūmas nėra vešlus ar gyvybingas) sidabrakrūmių. Gelsvai rausvų, abrikosinių atspalvių žiedai būdingi ‘Daydawn’, ‘Apricot Whisper’ (abu vidutinio aukščio), ‘Pretty Polly’ (žemi).
Populiariausi iš baltai žydinčių – ‘Abbotswood’ ir ‘Mackay’s White’ (abu vidutinio aukščio), gražūs ir ‘Mount Everest’ (aukšti) bei ‘Manchu’ (labai žemi, lapai sidabro atspalvio), o ‘Snowbird’ laikomi pilnaviduriu, nors šis požymis ne visuomet pasireiškia. Originali ‘Elfenbein’ žiedų spalva – švelniai gelsvai balta, krūmas žemas arba vidutinio aukščio, lapai pilkšvai žali. Panašūs ir ‘Moonlight’, bet žiedų viduriukai ryškesni, o krūmas aukštesnis.
Krūminė sidabražolė tinka neaukštoms laisvai augančioms gyvatvorėms. Gražiai atrodo alpinariumuose, taip pat prie tamsių spygliuočių. Dera su svogūninėmis gėlėmis – jos žydi pavasarį, o sidabrakrūmiai – vasarą ir rudenį. Neretai sodinami kapinėse vietoje gėlių, ypač tuomet, kai kapai retai laistomi. Iš sidabrakrūmių grupių (po keletą ar keliolika augalų) galima suformuoti didelį spalvingą kilimą (augalai sodinamai kas 1 m).
