Augalų kategorijos
Kuokštinį chlorofitą, kilusį iš Pietų Afrikos, labai nesunku auginti kambaryje. Žolės žalumo lapai auga saulėje ir pavėsyje, šiltame ir vėsiame (žemiausia temperatūra 5°C) kambaryje, drėgname ir sausame ore. Neatsitinka nieko blogo, jei kartais užmirštate palaistyti. Storos šaknys sukaupia savyje vandens atsargas.
Geriausiai gėlė auga šviesioje, net saulėtoje vietoje. Tokiomis sąlygomis ji žydi smulkiais baltais žiedeliais. Vėliau atskirti ir pasodinti į atskirus vazonus nauji lapų kuokšteliai taip pat užaugina žiedkočius. Anksčiau buvo skiriamos dvi rūšys – Chlorophytum comosum ir Chlorophytum capense, bet jos tokios panašios, kad dabar jis vadinamas tik Chlorophytum comosum vardu.
Tikrosios rūšies lapija žalia, bet parduotuvėse dažniau pasitaiko įvairiaspalvių veislių. Plačiausiai paplitusios ‘Mandaianum’ veislės lapų viduriu driekiasi baltas dryžis, ‘Variegatum’ lapų vidurys žalias, o balti dryžiai puošia kraštus.
Kuokštinis chlorofitas (Chlorophytum comosum) – vienas iš nereikliausių kambarinių augalų. Jis gerai auga nederlingoje žemėje, pakenčia prieblandą, jis nenumirs jeigu užmiršite palaistyti arba perlaistysite ir kurį laiką vazone stovės vanduo. Chlorofitas nemėgsta tik pietinės palangės, o ypač kaitrios vidurdienio saulės – apdega jo dryžuoti lapai. Geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje, ant rytinės, vakarinės ar šiaurinės palangės.
Tai visžalis žolinis augalas, kilęs iš Pietų Afrikos. Rūšis turi siaurus žalius, maždaug 20-40 ilgio ir 0,5-2 cm pločio lapus, bet kultivarai baltai ar geltonai dryžuoti.
‘Variegatum’ lapai palyginti platūs, tamsiai žali, su balta juosta. Vienas iš populiariausių kultivarų pasaulyje.
‘Vittatum’ lapai šiek tiek banguoti, tamsiai žali, su plačia balta juosta.
‘Bonnie’ trumpi, su balta juosta, sukasi. Labai dekoratyvi atmaina. Užsienio literatūroje rašoma, kad juo prastesnės augimo sąlygos, tuo gražesni – labiau susisukę – ‘Bonnie’ lapai.
‘Mandaianum’ chlorofitas miniatiūrinis, jo lapai vos 10-15 cm ilgio, su balta arba geltona juosta arba geltonais apvadais.
Dauginti chlorofitą labai paprasta. Jis išleidžia daug šoninių ūglių, kurių galuose susiformuoja naujos skrotelės -„vaikučiai“. Peržydėjęs chlorofitas ant žiedkočio taip pat užaugina po keletą skrotelių. Jos auga, žydi, leidžia ūglius ir savo ruožtu augina naujas skroteles. Taigi netrukus iš vieno augalėlio užauga visas tankus šeimyninis kupstas, kuris ypač gražiai atrodo pakabintas. Kabančios atžalos dažnai išleidžia orines šaknis, o jeigu kero šerdelė pasiekia žemę, kaipmat įsišaknyja.
Derlingoje laidžioje žemėje (nemėgsta sunkios), nuolat laistomas ir tręšiamas chlorofitas auga labai greitai. Vasarą jo daigus galima persodinti gėlyne, pusiau šešėlyje – jie greitai užkloja tuščią žemę. Chlorofitus galima sodinti į vazonus ar balkonų lovelius kartu su vasarinėmis gėlėmis aplinkai papuošti. Jų šaknų sistema gausi, kuokštinė, todėl nereikėtų derinti kartu su gležnais augalėliais.
Chlorofitas ypač vertinamas dėl savo nereiklumo ir gerųjų savybių. Jis kaip kempinė absorbuoja kenksmingas medžiagas iš aplinkos, ypač anglies monoksidą, ksileną ir formaldehidą. Šis augalas yra trečias labiausiai orą valančių augalų sąraše. Jis ypač vertingas žiemą, kai daugiausia laiko praleidžiama uždarose patalpose prie kompiuterio. Chlorofitą ypač rekomenduojama laikyti virtuvėje, darbo ir vonios kambariuose.
