Leukonijos

Kryžmažiedžių (Brassicaceae) šeimos augalas. Gentyje žino­ma daugiau kaip 50 rūšių, išplitusių Europoje, Azijoje ir Aust­ralijoje.

Pilkoji leukonija (Matiola. incana R. Br.). Kilusi iš Pietų Eu­ropos. Tai seniai žinoma ir dėl žiedų malonaus kvapo labai vertinama gėlė. Jau 1578 m. botanikas Lyte rašė apie tuščia­vidures ir pilnavidures leukonijų formas ir pažymėjo, kad pilnavidurės formos sėklų neprinokina.

Vienmetis, dvimetis arba daugiametis, 20—80 cm aukščio augalas. Leukonija kartais vadinama Matiola. Stiebas stačias, paprastas arba išsišakojęs, dažnai plaukuotas. Lapai pražanginiai, pailgai kiaušiniški, lygūs arba apaugę liaukiniais plaukeliais. Šaknis liemeninė, mažai išsišakojusi. Žiedai taisyklingi, paprasti arba pilnaviduriai, balti, rožiniai, raudoni, mėlyni, violetiniai, susitelkę į tan­kesnius arba retesnius, kekės pavidalo žiedynus. Tuščiavidu- riai žiedai dvilyčiai, pilnaviduriai visiškai sterilus. Vaisius — ankštara.

Leukonijos skirstomos į vasarines (Matiola. incana annua hort.). rudenines (M. incana autumna/is hort.) ir žiemines (M. incana hibernalis hort.). Jos skiriasi žydėjimo laiku. Pasėtos balandžio mėn. viduryje, vasarinės žydi liepos mėn., rudeninės — rugsėjo ir žieminės — tik sekančių metų kovo mėn. Griežtos ri­bos žydėjimo laiko atžvilgiu tarp vasarinių ir rudeninių leu- konijų nėra.

Pagal žiedynų tipą, krūmo formą bei kitus požymius jos skirstomos į daugelį grupių.

Gerai auga drėgnose, geros aeracijos dirvose, tačiau labiau mėgsta priesmėlį, kuriame gausu organinių medžiagų, ir sau­lėtą vietą.

Dauginamos sėklomis. Į pikavimo dėžutę sėjama 2—3 g sėklų, kurios sudygsta po 6—8 dienų. Sėklos pridengiamos smulkiu, išplautu smėliu. Prasikalusius daigus reikia laikyti ne aukštesnėje kaip 16° temperatūroje; aukštesnėje temperatū­roje daigai ištįsta, gali įsiveisti diegavertis. Anksti pasėjus, pikuojama du kartus: pirmą kartą 2—4 lapelių fazėje 2X2 cm atstumu, antrą kartą — 7—8 cm atstumu. Patalpas reikia gerai vėdinti, sėjinukus laistyti labai saikingai, geriausia ryte. Į at­virą gruntą juos galima sodinti labai anksti, nes nebijo šalnų, gali pakelti iki —5° C temperatūrą. Sodinama 20—30 cm atstu­mu. Daigus reikia išimti labai atsargiai, nepažeidžiant šaknų; priešingu atveju jie sunkiai prigyja.

Leukonijas beveik visą vegetacijos periodą reikia tręšti mineralinėmis trąšomis, o ypač žydėjimo metu. Patręštos azoto, fosforo ir kalio trąšomis, žydi 2,5 mėnesio, tuo tarpu netręštos tik 36 dienas. Pirmą kartą reikia tręšti, praėjus 14—16 dienų po pasodinimo į atvirą gruntą, antrą kartą — butonizacijos, trečią — žydėjimo metu. Kiekvieną kartą į vieną kvadratinį metrą įterpiama po 40 g trąšų.

Gėlininkystėje labiausiai vertinamos pilnavidurės leukoni­jos. Jų žiedai dekoratyviškesni, žydėjimo periodas ilgesnis. Jos paprastai pradeda žydėti keliomis dienomis vėliau, negu tuščiavidurės, tačiau žydi 11—15 dienų ilgiau už tuščiavi­dures.

Priežastys, nulemiančios leukonijų pilnaviduriškumą, dar neišaiškintos, tačiau žinoma labai daug būdų, kaip padidinti pilnavidurių žiedų skaičių.

Manoma, kad daugiau pilnavidurių žiedų išauga iš sėklų, subrendusių karštą sausą vasarą. Pilnavidurių žiedų būna ma­žiau tada, kai sekiojai gausiai tręšiami. Kad leukonijos grei­čiau subręstų ir būtų daugiau pilnavidurių žiedų, sekiojus reikia keletą kartų išjudinti iš šaknų arba mechaniškai stiebą pažeisti. Leukonijų sekiojai, iš kurių sėklų išauga augalai pilnaviduriais žiedais, yra menkesni, jų ankštarėlės trumpos ir ap­valios, tuo tarpu sekiojai, iš kurių sėklų išauga augalai tuščia­viduriais žiedais, yra labiau išbujoję, o ankštarėlės plokščios, ilgos ir galuose turi du ragelius.

Excelsior grupės leukonijų daigeliai skilčialapių fazėje ski­riasi spalva. Pilnavidurių augalų daigeliai būna gelsvai žali, o tuščiavidurių — tamsiai žali. Spalvos mažiau skiriasi, jeigu daigai auginami aukštesnėje temperatūroje.

Kol kas želdynuose leukonijų sodinama mažai, tačiau labai mėgiama darželių gėlė. Plačiai naudojamos puokštėms. Šiam tikslui auginamos ir šiltnamiuose.